Neatsakinga migracijos politika – žaidimas su ugnimi (I)

Vietoj įžangos

Neseniai Ministras Pirmininkas, atvirai pareiškė, kad neturi burtų lazdelės, kuria mostelėjęs galėtų sustabdyti pagreitį įgavusią emigraciją iš Lietuvos. Vyriausybė savo laiką tik įpusėjo… Bet ir jis įsimintinas: per šį laikotarpį Lietuva prarado tiek tautos, kiek per visą tarpukario dvidešimtmetį…

Tai tik įrodo, kad migracija – ne tik įdomi, bet ir pavojinga tema tiems, kas jos nesupranta arba jos atžvilgiu laiku nesiima reikiamų priemonių. Tada migracijos sukeltos pasekmės paprastai būna ilgalaikės ir sunkiai ištaisomos, o tolimesnė valstybės ekonominė, socialinė, kultūrinė, tautinė raida kainuoja nepalyginamai brangiau. Šiandieną šią karčią tiesą suvokė ir savo piliečiams pripažino didžiausių ES valstybių Didžiosios Britanijos, Prancūzijos bei Vokietijos – vadovai pareiškę, kad nuo ES atsiradimo vykdyta užsieniečių integravimo – daugiakultūrinės Europos sukūrimo – politika galutinai žlugo… Teisingai pastebi R. Skardžiūtė straipsnyje „ES emigrantais rūpinsimės kartu?“: „Pagal vadovėlio apibrėžimą, valstybė turi turėti bent tris požymius: teritoriją, gyventojus ir suverenitetą. Migracija yra susijusi su visais trimis. Ją reguliuoti – tai turėti galią spręsti, kokie asmenys gali apsigyventi tam tikroje teritorijoje“. Paprasčiau pasakius, užsieniečio įleidimas į valstybę yra siejamas su labai aiškiomis pasekmėmis: piliečių pasirengimu dalintis su užsieniečiais tiek teritorija, tiek savo politinėmis, socialinėmis, kultūrinėmis ir visomis kitomis teisėmis, t.y. ir teritorija ir suverenitetu.

Praktika rodo, kad net pilietybės suteikimas tose šalyse ilgai gyvenantiems užsieniečiams neišsprendžia visų jų integracijos problemų. Jų esti net antrojoje ar trečiojoje pilietybę gavusių emigrantų kartoje. Todėl ES valstybių laukia tikrai sunkus darbas, siekiant surasti naujus tautų sugyvenimo pagrindus. Kol kas žmonijos istorija žino du tautų įsitvirtinimo naujose teritorijose būdus: kai barbarai, užkariavę labiau išsivysčiusią ir daugiau gyventojų turinčią šalį, po truputį asimiliuodavosi naujoje aplinkoje (priimdavo kalbą, kultūrą, religiją bei tradicijas) arba užkariautojai nustumdavo vietinius gyventojus ir tose teritorijose įsitvirtindavo patys, sukurdami naujas valstybes. Prūsų, actekų, majų, Žaliojo kontinento vietinių gyventojų – aborigenų istoriniai likimai –  liudija antrojo kelio pasekmes. Šių laikų politinių sprendimų, išprovokavusių migracijos procesus, iliustruoja Izraelio ir Kipro pavyzdžiai. Jie rodo, kad šioje srityje paprastų sprendimų nėra, šiems klausimams turi būti skiriamas pats rimčiausias dėmesys. Jau dabar pasaulyje jaučiamas geriamojo vandens trūkumas rodo, jog kuo labiau augs žmonių skaičius Žemėje, tuo aktualesnis taps teritorijų ir jose gyvenančių tautų sugyvenimo klausimas.

Fonas: migracija pasaulyje ir Lietuvoje

Šiuo metu mūsų planetoje gyvena šeši su viršum milijardai žmonių, o natūralus migracijos mastas pasaulyje yra apie 3 proc. žmonijos (apie 200 mln. žmonių). Šį dydį galime laikyti lyg norma, kai sveiko žmogaus kūno temperatūra 36,6º C. Viskas gerai, kai žmonių judėjimas vyksta išlaikant „normalią temperatūrą“.

Lietuvoje nereikėtų skambinti pavojaus varpais dėl emigracijos, jeigu mūsų praradimai per 20 m. siektų apie 110 tūkst. žmonių (3 proc.). Bet realūs „gyvosios jėgos“ praradimai yra daugiau nei 4 kartus didesni. Tai reiškia tik viena – valstybė serga, ir serga rimtai. Gyvename epidemijos sąlygomis, nes valstybėje suvešėjęs išvykimo virusas pakėlė jos temperatūrą iki tokių aukštumų, kad mums įprastų termometrų skalėse tokiam karščiui matuoti padalų nebėra. Teisintis kilusia ekonomine krize nevertėtų: visur tas pats, tačiau žmogiškųjų nuostolių mastas Lietuvoje rodo, kad šios ligos užkrato įveikti nesugebam, lyg gyventume juodžiausiais viduramžiais ir neturėtume gydytojų. Akivaizdžiai matyti, kad mus ištiko ne ekonominė, o požiūrio į žmogų krizė. Ją iliustruoja darbdavių požiūris į darbuotoją ir valdžioje esančių politikų požiūris į žmogų, kaip į valstybės pilietį, kaip į šeimos narį, kaip į svarbų darbo rinkos dalyvį, kaip į pensininką, pagaliau, kaip į tautos dalį.

Deja, 2010–ųjų emigracija įgavo jau ir simbolinę prasmę – tai skaudžiausi Lietuvos žmonių praradimų metai (išvykimą deklaravo per 85 tūkst. asmenų) nuo 1990 – ųjų. Ir nors, mano nuomone, apie 30 proc. jų yra išvykę anksčiau (deklaravo savo išvykimą ambasadose arba internetu), likę 55 tūkst. vis tiek kelis kartus viršija visų ankstesniųjų metų „pasiekimus“. Be to, praėjusiais metais penkis kartus viršijome „Eurostat“ metinę žmonių mažėjimo Lietuvoje prognozę (17 tūkst.). Tuo tarpu istorikė Vitalija Kasperavičiūtė savo moksliniame darbe nurodo, kad per prieškarinės emigracijos bangos dvidešimtmetį (1920 – 1940) Lietuva iš viso neteko apie 100 tūkst. žmonių. Nors tada visu pajėgumu dirbo išvykti kviečiančios agentūros ir bilietai kelionei į kitą Atlanto pusę buvo siūlomi nemokamai arba skolon… Kiek iš jų sugrįžo? Istorija nutyli. O juk po to atplūdo dar viena – pokarinė migracijos banga.

Kam mes labiau reikalingi – Tėvynei ar Vokietijai?

(Veiklos imitacija…)

Kokį dėmesį emigracijos klausimams skyrė, skiria ar ketina skirti Vyriausybė? Deja, gyvename ne pasakų laikais, kad padėtume Premjerui burtų lazdelės ieškoti. Norint konkretaus rezultato, būtinas ir konkretus bei nuoseklus visų valdžios struktūrų telktinis darbas. Deja, 2009 ir 2010 metų Vyriausybės veiklos programose ne tik neatsirado vietos migracijos klausimams, bet ir pati emigracija nebuvo įvertinta kaip galima grėsmė ar problema Lietuvai. Dabar jau nekelia nuostabos ir tai, kad stabiliai neveikė 2007 m. rugpjūč0io 14 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 821 sudaryta Ekonominės migracijos reikalų komisija, kuri formaliai dokumentuose egzistuoja, bet realiai – ne. Tai reiškia, kad visos emigracijos sukurtos ir atsiradusios naujos problemos bei pasekmės buvo ir yra paliktos savieigai. Tiesa, Užsienio reikalų ministerijos užsakymu yra paruošta ir baigiama derinti „Globalios Lietuvos“ programa. Vis dėlto joje tvirtinama, kad ji ne siekia pataisyti padėtį Lietuvoje, o koncentruojasi į tuos, kurie yra išvykę iš Tėvynės. Tarsi sakoma: valstybės dėmesio sulauksite tik tuomet, kai išvyksite iš Lietuvos… Taigi gyvename sąlygomis, kai skęstančiojo gelbėjimas tampa jo paties reikalu: ir gelbėjasi kiekvienas kaip moka, dažniausiai pasirinkdamas emigranto dalią. Žinoma, galime guostis nebent tuo, kad dabar mes ne tokie, kaip išnykę prūsai, majai ar actekai, neturėję galimybės naudotis informacinėmis technologijomis. Bet, sutikit, darosi nejuokinga, kai pamatai, jog tiesioginį mūsų visų bendravimą Tėvynėje, taigi ir lietuvybės puoselėjimą rengiamės perkelti į virtualią (internetinę) erdvę. Ar tai jau reiškia, kad susitaikėm su netektimis ir nebepasitikim savo laivu – valstybe? Ar jai jau netrukus teks „prisiglausti“ laivų kapinėse?

Nepaisant to, kad turime daugiau nei 300 tūkst. bedarbių, darbdaviai tarp jų „neranda“ sau reikalingų. Jų žvilgsnis vis labiau krypsta į rytus ir pietryčius… Nors visuomenė ir politikai žino, kad jiems reikia ne specialistų, o sutinkančių dirbti už minimumą vergų, visi tyli ir kažko laukia. O valdžios vairą laikantys politikai nesiryžta atsakyti į paprastą klausimą: ar to dabar reikia Lietuvos valstybei? Reakcijos iš jų nebuvimas tolygus „meškos paslaugai“, nes tada sprendimus priima Lietuvos piliečiai, radę puikią alternatyvą – laisvą asmenų judėjimą ES, kuris užtikrina ir sotesnį bei socialiai saugesnį gyvenimą, atitinkantį darbą atlyginimą, todėl vis dažniau nesutinka su darbdavių mokamu atlygiu už darbą, geriau pasirinkdami emigraciją. Būtina turėti omenyje, kad imigracijos politikai, susijusiai su trečiųjų šalių piliečių atsivežimu, kartu su esamu atlyginimų dempingu pasidarius dar liberalesnei, nei ji yra dabar, daugumos iš mūsų, ne tik bedarbių, lauks vienas pasirinkimas – emigruoti.

Viskas su tuo laisvu asmenų judėjimu būtų gerai, jeigu tautiečiai išvyktų laikinai padirbėti ir sugrįžtų, išvyktų mokytis ir sugrįžtų su diplomu, t.y., jeigu jis (išvykimas) būtų laikinas. Bet tam nesudarytos sąlygos. Todėl dabar išvykstama jau šeimomis – būtent vaikai pirmieji tampa emigracijos aukomis. O tai reiškia ne laikinumą. Šiuo metu pagreitį įgauna ir jaunimo emigracija.

Įvertinus tai, išvada tik viena: nieko nedarymas yra tapęs mūsų valstybės emigracijos politikos pagrindu.

Kas šluoja tautiečius iš Lietuvos?

(… ir konkretūs darbai)

Akylesnis politologas jau seniai turėjo pastebėti šios Vyriausybės ideologines nuostatas: ji atsisako turimų valstybės valdymo galių, perduodama jas į ministrų rankas. O pastarieji elgiasi kaip nuosavame dvare. Po koalicinės Vyriausybės dviejų buvimo valdžioje metų ryškėja pasekmės – vyksta akivaizdus valstybės valdymo decentralizavimas. Manau, tokiu nestabiliu metu kaip šis tai – pavojinga iniciatyva, leidusi valstybės teritorijoje atsirasti keturiolikai „kunigaikštysčių“ (pagal ministerijų skaičių). „Kunigaikščiai“ neturi aiškiai apibrėžtų teritorijų, todėl, siekdami savo tikslų, visi vienu metu gali veikti visoje šalyje.

Prie ko tai veda? Pasekmės matomos: faktiškai privatizuotas aukštasis mokslas sukėlė jaunimo emigracijos bangą, o aukštąsias mokyklas pavertė elementariais UAB, siekiančiais suteikti jaunimui ne daugiau ir geresnių žinių, o parduoti studentui savo galutinį produktą – aukštosios mokyklos diplomą. Žinia, pinigai nekvepia, todėl vietoj išvykusio Lietuvos jaunimo priimami pietryčių Azijos šalių gyventojai, sugebantys susimokėti už mokslą. Kitas tokios veiklos pavyzdys – vidaus reikalų ministro baigiama sugriauti taip sunkiai kurta valstybės tarnyba, kai iš jos vejama kompetencija ir dabar klesti prisitaikėliškumas bei lojalumas, bet ne valstybei, o viršininko vietą užėmusiam šeimininkui. Per dvidešimtmetį tokio lygio valstybės tarnybos politizavimo dar nebuvo. Pasekmė – vyksta totalinė valstybės diskreditacija: valdymo sferoje santykiuose su  piliečiais įsigali laisvosios rinkos taisyklės: mokėk už viską. O kur dar siūlymai mažinti policijos pareigūnų skaičių? Arba susisiekimo ministro ketinimas, be viso kito, privatizuoti Lietuvos geležinkelius. Štai ūkio ministras keliasdešimt milijonų siekiančias subsidijas skiria ne savo šalies verslui, o garsiems užsienio vardams prisivilioti, o teisingumo ministras įgyvendina savo gyvenimo svajonę – privačių kalėjimų įsteigimo idėją Lietuvoje…

Šie sprendimai rodo, kad valdžia nenori spręsti eilinių žmonių problemas (nedarbo, sveikatos apsaugos, švietimo, socialinių ir pan. srityse). Jie neleidžia ir trukdo mūsų žmonėms susitvarkyti savo gyvenimo čia, Lietuvoje, ir tik skatina emigracines nuostatas.

Jeigu emigracijos srityje nieko nedaroma, tai imigracijos srityje, kurioje už padėtį iki šiol buvo atsakingas Migracijos departamentas prie VRM, įgyvendindamas valstybės migracijos politiką, laukia revoliucinės permainos. Tuo metu, kai ES vis labiau centralizuoja migracijos klausimus, liberalcentristai, vadovaujantys vidaus reikalų ministerijai, naudodamiesi TS-LK koalicijos skėčio šešėliu, šią sritį visiškai decentralizuoja. Užuot migracijos tarnybas perdavusi Migracijos departamento pavaldumui taip stiprinant ir tarptautiniu mastu šią itin svarbią bei delikačią valstybei sritį, vidaus reikalų ministras nusprendė „optimizuoti“ arba faktiškai panaikinti šią instituciją, jos žinioje paliekant tik vizų, prieglobsčio ir pilietybės klausimus. O štai leidimų laikinai ir nuolat gyventi išdavimo užsieniečiams funkciją (nuo to priklauso, kokie ir kiek užsieniečių bus įleista į Lietuvą) ministras perduoda policijos sudėtyje esančioms migracijos tarnyboms. Kaip sprendimas „optimizuoti“ Migracijos departamento funkcijas dera su patvirtinta Vyriausybės Programa? Matyt, į tai atsako Vyriausybės Programos 793 priemonės formuluotė: „Formuosime bendrą migracijos procesų reguliavimo politiką.“ Sunku suvokti, kad migracijos procesų reguliavimo išskaidymas ir yra „bendros migracijos politikos formavimas“? Bet čia Lietuva…

Taigi užsieniečių atranka darbui (pagal užsieniečio įgytą išsilavinimą ir kvalifikaciją, jų individualių įmonių arba UAB įsteigimą ar akcijų įsigijimą), atvykstančių į Lietuvą mokytis studentų atranka, šeimų susijungimas bei vaiko teisių gynimas taps policine funkcija. Nors Lietuva istoriškai yra tarptautinės migracijos kelių kryžkelėje ir turi vieną ilgiausių ES išorinių sienų, už kurios saugumą ji atsako Europos Sąjungai, be to, turi Kaliningrado tranzitą bei rengiasi įgyvendinti vietinio eismo per Lietuvos išorinę sieną su Baltarusija ir Rusija režimą, dar turime nesaugomus pasienio ruožus prie vidinių ES šalių sienų. Todėl visų Lietuvoje esančių užsieniečių teisinės padėties nustatymas yra ypatingos svarbos funkcija, kurią turi vykdyti specialiai tam sukurta valstybės institucija. Pamenat: imigracija veikia tris valstybės sferas: teritoriją, žmones bei suverenitetą. Pavyzdžiui, leidimo nuolat gyventi (LNG) suteikimas reiškia, kad užsienietis ne tik gali dalyvauti rinkimuose į vietos savivaldybių tarybas, bet ir būti išrenkamas į jas. Aišku, kils ir kitokių teisinių problemų. Pavyzdžiui, teritorinės policijos įstaigai turės būti suteikta teisė priimti sprendimus išduoti leidimą laikinai (LLG) ar nuolat gyventi (LNG) šalies centrinės institucijos vardu, nes šie sprendimai turės galioti ne tik apskrityje, kur yra ši tarnyba, bet visoje Lietuvos teritorijoje ir net Šengeno erdvėje.

Pagaliau, ką toks sprendimas reiškia pačiai policijai? Didžiausios policijos problemos – nepakankamas policijos veiklos finansavimas bei nepateisinamai maži pareigūnų atlyginimai. Sprendimą „optimizuoti“ Migracijos departamento vykdomas funkcijas – 31 pareigybe sumažinti didžiausią leistiną pareigybių skaičių Migracijos departamente, vidaus reikalų ministras argumentuoja metiniu ekonominiu efektu (1 050 000 lt.), kurį sutaupys valstybė. Tačiau, švelniai tariant, tai labai abejotinas argumentas. Tam, kad policija galėtų vykdyti iš Migracijos departamento perduodamas funkcijas, Vyriausybės nutarimu jas reikėjo papildomai įrašyti į Policijos departamento nuostatus. O tai, kad perdavus šias funkcijas reikės kurti papildomas pareigybes Vilniaus miesto migracijos valdyboje, Policijos departamente ir pačioje Vidaus reikalų ministerijoje, kukliai nutylima, nes poveikio vertinimo pažymoje sakoma, kad papildomų valstybės resursų „optimizavimas“ nepareikalaus – suprask, tai bus padaryta iš „vidinių resursų“. Prie viso to dar pridėkit atleidžiamiems Migracijos departamento darbuotojams, kurių specialiam apmokymui jau panaudotos didėlės valstybės investicijos, sumokamas išeitines pašalpas ir iš tos „ekonomijos“ gausis šnipštas, nes valstybės kišenė viena. O gal „vidinių resursų“ egzistavimas reiškia, kad „galima, bet kažkodėl nenorima“ spręsti pareigūnų problemų? Gal būtų protingiau, jeigu tais „vidiniais resursais“ būtų padidinti policijos pareigūnų, dirbančių mūsų gatvėse, atlyginimai ir policija vykdytų ne primestas, o policijai būdingas funkcijas?

Ar sprendimas „optimizuoti“ Migracijos departamento funkcijas daromas valstybės interesų labui ir atsižvelgiant į procesus, vykstančius pasaulyje ir aplink mus? Spręskite patys: vis dažniau ir atviriau užsienio spaudos pranešimuose rašoma apie problemas su emigrantais Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Olandijoje ir net Danijoje bei Švedijoje. Todėl tokiame fone sprendimas dėl Migracijos departamento funkcijų „optimizavimo“, tikrai atrodo skubotas ir iki galo neapmąstytas. Kas gali paneigti, kad po tokių vidaus reikalų ministro sprendimų įgyvendinimo kai kurių kaimyninių šalių žvalgybų atstovai trins rankomis, nes už chaoso migracijos srityje sukėlimą vienoje iš ES šalių pakvips apdovanojimais? Tokios „optimizacijos“ pasekmė aiški: prie palaidos emigracijos iš Lietuvos, prisidės ir tokios pačios kokybės imigracija į Lietuvą, kurią pagal ministro viziją dabar reguliuos ir už ją bus atsakingos trys institucijos, o tiksliau – niekas. Neturėdamos centrinės įstaigos atsakingos už imigracijos klausimą, skirtingos apskričių migracijos tarnybos priiminės skirtingus sprendimus, o korupcijos pasireiškimo rizika išduodant leidimą gyventi taps viena didžiausių Lietuvoje. Kam tai atneš dividendų, pamatysim netrukus. Tikiu, jog vien politine atsakomybe, kokią ją turėjome iki šiol, atsipirkti jau tikrai nebepavyks.

Kitoje dalyje – ką galėtume padaryti, reaguodami į savo darbo jėgos nutekėjimą?