Neatsakinga migracijos politika – žaidimas su ugnimi (II)

Kaip sušvelninti darbo jėgos praradimą?

Kaip upės tekėjimo nesustabdysi, nors ir bandytum ją užtvenkti, taip ir žmogaus neišlaikysi per jėgą, ypač jeigu jis gali būti reikalingas kurioje nors užsienio valstybėje ir išvykti nori pats. Tokie išvykimai valstybei yra patys skausmingiausi, nes jų pasekmė – protų nutekėjimas ir valstybės investicijų į tą žmogų praradimas. Daug investavusi valstybė (o investicijos į vaikų darželius, mokyklas, universitetus, įmones ir kt. – tai visų mūsų lėšos), darbuotojui išvykus, netenka galimybių ne tik gauti jų grąžą. Netenkama ir pridėtinės vertės, kurią valstybė tikėjosi gauti, jeigu žmogus būtų dirbęs savo šalyje.

Seniai žinoma, kad šeima yra smulkiausia valstybės ląstelė. Bet ir šeimos skiriasi. Ir ten konflikto atveju jokia jėga negali sulaikyti sutuoktinio likti šeimoje. Tačiau šeima surado priimtiną skyrybų būdą, kuris ne tik švelnina padėtį, bet ilgainiui tenkina abi besiskiriančias puses. Kalbu apie alimentus. Išvykimą iš šalies, t. y. emigraciją, galėtume vadinti skyrybomis su valstybe, o šeimai mokamų alimentų analogija būtų kompensacijos.

Būtina pabrėžti, kad pati kompensacijų už darbo jėgos praradimą idėja nėra nauja. Diskusijų kyla tai vienoje, tai kitoje šalyse, bet jos labai greitai užgęsta – per mažai lobistų. Beje, istorija pateikia praktinių tokios politikos pavyzdžių. Kompensavimo politiką yra vykdžiusi Prancūzija – ji mokėdavo savo kolonijų administracijoms už darbo jėgos paruošimą. Lietuvoje apie tokią galimybę maždaug prieš 7 metus pirmas pradėjo kalbėti socialinių mokslų daktaras Boguslavas Gruževskis.

Per 20 nepriklausomybės metų, pasak Statistikos departamento, iš Lietuvos emigravo 615 tūkst. piliečių. Jų gyvenamąja vieta tapo visas pasaulis, tačiau didesnioji jų dalis šiandieną gyvena ir dirba mums artimose ES šalyse. Tokia padėtis skatina mus, vadovaujantis principu: „Skęstančiojo gelbėjimas – paties skęstančiojo pastangų rezultatas“, pabandyti šiuo nelengvu Lietuvai metu inicijuoti diskusijas tarptautiniu mastu dėl kompensacijų, kurias mokėtų šalys, naudojančios kitų šalių darbo jėgą, įteisinimo. Beje, iki šiol panašią idėją įgyvendinti buvo siūloma neturint tokio pasiūlymo įgyvendinimo nuoseklių veiksmų ir masto koncepcijos.

Pasaulis vietoje nestovi (tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme). Jis nuolat kinta. Pavyzdžiui, europiečiams atradus Naująjį pasaulį (Amerikos žemyną), migraciją sukėlė vadinamoji Atlanto vergų prekyba, vykusi 1650–1900 m. Per šį laikotarpį iš Afrikos buvo išvežta per 10 mln. gyvųjų prekių. Kad ir kaip būtų keista, Afrikos šalių karaliukai, uždraudus prekybą vergais, buvo labai nepatenkinti, kad neteko stabilaus pelno šaltinio. Be jokios abejonės, tai buvo prievartinė emigracija, kai neatsižvelgiama į parduodamo žmogaus valią ir neklausiama nei jo giminių, nei genties sutikimo.

Po truputį pasaulis keitėsi, su juo keitėsi ir valstybės bei jų požiūris į žmogų ir jo teises. Šiandieną jau aiškiai suvokiame, kad bet kurią emigracijos rūšį veikia tiesioginės (pvz., klimato kaita) ir netiesioginės (maži atlyginimai už darbą) prievartos elementai, suformuojantys nepalankią žmonėms gyventi aplinką ir skatinantys juos ieškotis saugesnės vietos. Tačiau šiandien žmogus turi bent pasirinkimo teisę ir laisvę. Vis daugiau valstybių ima suvokti, kad žmonės yra didžiausias jų nacionalinis turtas ir valstybės klestėjimo šaltinis. Nežinau pasaulyje šalies, kurios vyriausybė pasakytų, jog turi per daug žmonių. Valstybės negaili lėšų investuodamos į savo piliečius: jų išsilavinimą, sveikatos apsaugą, kultūrą, darbo vietų kūrimą, socialinę rūpybą ir nuolatinį bendrojo vidaus produkto gausinimą. Visa tai užtikrina valstybės raidą, jos ekonominį stiprumą ir savų piliečių gerovės augimą. Ne veltui Jungtinės Tautos vykdo pačius įvairiausius sociologinius tyrimus, nustato valstybių reitingus, skelbia lenteles, kuriose pagal laimėjimus išrikiuojamos pasaulio valstybės.

Ar galime padėti lygybės ženklą tarp emigracijos ir imigracijos? Tai priklauso nuo vertinimo masto. Pasauliniu mastu migracija – išbaigtas procesas (iš vienos šalies išvykstama, į kitą atvykstama), jis nepakeičia gyventojų skaičiaus pasaulyje. Tai tarsi pinigai, perdėti iš vienos kelnių kišenės į kitą. Tačiau kai vertinimo mastą sumažini iki atskiros kišenės, suvoki, kad vienoje iš jų pinigų nebeliko. Todėl, vertinant migracijos procesą atskiros valstybės atžvilgiu, imigracija visuomet reiškia minusą emigranto kilmės valstybei. Taigi ir lygybės ženklo tarp emigracijos ir imigracijos dėti negalima.

Dabartiniu metu pasaulyje dominuoja ekonominė migracija. Dešimtys milijonų žmonių ieškosi vietos, kur saugiai galėtų dirbti ir gyventi. Taip buvo per amžius, taip, matyt, ir toliau bus. Bet šiandien, kaip ir prieš 400 metų, visą šio proceso grietinėlę nusigriebia šalys, į kurias žmonės anksčiau buvo atvežami prievarta, o dabar atvykstama „savo noru“. Nors ir įžengėm į XXI a., kai pasaulyje prasidėjo globalizacijos era, o žmonių gyvenimą ir darbą lengvina informacinės technologijos, robotai bei naujausi mokslo atradimai ir valstybės modernėja, tik vienoje – migracijos – srityje niekas nepasikeitė: ekonomiškai stipresnės valstybės, kaip ir viduramžiais, lobsta kitų, ekonomiškai silpnesnių, valstybių sąskaita.

Taigi, galime suformuluoti problemą – už paruoštą ir laikinai ar nuolat prarandamą darbo jėgą būtų teisinga reikalauti finansinės kompensacijos iš tos šalies, kurioje emigrantas dirba. Kompensaciją galėtų sudaryti visuotinai nustatyta dalis imigranto sumokamo gyventojų pajamų (ar užsienio šalyje analogiško) mokesčio.

Nuo ko pradėti?

Tai būtų labai konkretus darbas Lietuvoje išrinktiems Europos Parlamento nariams. Atsiranda puiki proga įdėti savo indėlį, sprendžiant labai svarbią ir konkrečią savo šalies problemą. Ir tai tikrai nėra vien tik Lietuvos problema. Jaunosios ES šalys taip pat susiduria su ekonomine emigracija. O gal manot, pavyzdžiui, kad Vokietija nenorėtų gauti kompensacijos iš Austrijos, kur pastaruoju metu emigravo ir dirba dešimtys tūkstančių vokiečių? Tapę šios idėjos iniciatoriais ir subūrę atskirus EP narius iš kitų ES šalių, europarlamentarai galėtų pasinaudoti ES tribūna, nes būtų susitelkta spręsti ne tik savo atstovaujamos šalies, bet ir kitų ES šalių bei likusio pasaulio globalią problemą. Savo ruožtu prie jos sprendimo galėtų prisidėti ir Lietuvos profesinės sąjungos, kurios yra tarptautinių profesinių sąjungų narės, inicijuodamos diskusijas kompensacijų tema šių organizacijų tarptautiniuose forumuose.

Pagal darbo jėgos kompensavimo sistemos įdiegimo mastą išskirčiau tris jo etapus.

1. Išspręsti kompensacijų klausimą tarp ES narių

Esame ES nariai. Nepaisant to, kad naujosioms ES valstybėms teikiama struktūrinių fondų parama, vis labiau akivaizdi darosi dviejų raidos greičių ES: senosios ES valstybės su savo ekonominiu potencialu vis labiau tolsta nuo jaunųjų ES narių. ES struktūriniai fondai laikini ir, matyt, ekonominio atotrūkio tarp šalių nesumažins. Senosios ES šalys savo demografinius bei darbo rankų trūkumo klausimus spręs pasipildydamos ES naujokių paruošta darbo jėga. Ją šios šalys be baimės galės integruoti į savo sukurtas socialinės gerovės sistemas. Tuo metu ES naujokėms teks tenkintis trečiųjų šalių piliečiais. Be to, mūsų, sukrėstų tokio dydžio emigracijos bangos, lauks dideli ekonominiai, socialiniai, kultūriniai, integraciniai ir kitokie sunkumai. Žodis „sąjunga“ reiškia, kad ES šalys yra sąjungininkės, kurios vienos kitų atžvilgiu privalo būti ypač sąžiningos ir teisingos. Todėl visai natūralu, kad už tokį darbo jėgos „pasisavinimą“ valstybėms būtų atlyginama (kompensuojama).

Užduodu sau klausimą: ar laisvas asmenų judėjimas ES teritorijoje gali būti ribojamas? Jeigu taip, tai kada? O jeigu šis judėjimas neribojamas, svarstytina teorinė galimybė, kad viena iš 27 ES narių gali būti visiškai „absorbuota“ likusių 26. Reikės pavartyti Lisabonos sutartį ir paieškoti atsakymo, kam tokiu atveju, gyventojams išvykus, perduodamas suverenitetas ir teritorija. Matyt, ne veltui migrantai savo komentaruose siūlo paskutiniam išvykusiajam prieš uždarant duris užgesinti šviesą.

Pats kompensavimo mechanizmas neturėtų būti sudėtingas ir varginantis. Manyčiau, kiekvieno dirbančio imigranto kas mėnesį sumokamo gyventojų pajamų ar kitose ES šalyse analogiško mokesčio nustatyta dalis turėtų būti renkama valstybės finansus tvarkančios institucijos ir kas ketvirtį (pusmetį ar metus) pervedama į imigranto kilmės šalies biudžetą. Tokia darbo jėgos kompensavimo sąlyga turėtų galioti visose ES šalyse, pvz., Lietuva mokėtų Vokietijai, jeigu šios šalies pilietis dirbtų Lietuvoje. Šia prasme laisvą asmenų judėjimo principą papildytų ekonominio teisingumo nuostatos. Tarp ES šalių galėtų būti taikomos savitarpio užskaitos, panašiai kaip dabar yra sveikatos draudimo ar socialinių išmokų srityse.

Manyčiau, jog tai turėtų būti priimtina visoms ES narėms, o didžiausią susidomėjimą šiuo klausimu turėtų rodyti tos šalys, kuriose migracijos saldas yra neigiamas. 2009 m. neigiamą migracijos saldą ES turėjo Airija, Lietuva, Kipras, Malta, Bulgarija, Latvija, Vokietija, Rumunija.

Toks kompensavimo mechanizmo įdiegimas skatintų legalią migraciją ir legalų darbą ES. Kompensacijos mokėjimas rodytų, kad kitos ES šalies pilietis yra atvykęs į tikslo šalį dirbti ir gyventi laikinai. Nustojus už imigrantą mokėti kompensaciją, taptų aišku, kad jis šią šalį pasirinko kaip nuolatinę gyvenamąją vietą.

2. Įdiegus kompensavimo mechanizmą ES narėse, jis galėtų būti perkeltas į ES santykius su trečiosiomis šalimis

Toks ES žingsnis paskatintų kvalifikuotos darbo jėgos atvykimą į ES. Tokių žmonių kilmės valstybės darytų mažiau kliūčių jų išvykimui, palengvintų legalios emigracijos srautų valdymą.

3. Įdiegus 2 punkte numatytas priemones, ES galėtų siūlyti Jungtinėms Tautoms įgyvendinti panašų mechanizmą pasauliniu mastu

Ambicinga? Taip! Sunku? Tikrai taip! Bet, neabejoju, kompensavimo mechanizmo už darbo jėgos panaudojimą įgyvendinimas pasaulyje tikrai būtų vertas Nobelio premijos – juk pasaulis taptų ir atviresnis, ir skaidresnis, ir teisingesnis.

Trečia dalis – Lietuvos valdžios institucijos ir emigracija