Neatsakinga migracijos politika – žaidimas su ugnimi (III)

Jau du dešimtmečiai, kai atkurta Lietuvos valstybė. Ar ji plaukia savo uosto link pagal užsibrėžtą maršrutą, ar pasikliauja gamtos stichijomis? Jeigu politikai valstybę vairuoja pagal iš anksto nubraižytą kelią, tai kokiais strateginiais dokumentais vadovaujasi, pavyzdžiui, migracijos srityje? Kyla ir dar vienas natūralus klausimas: kokiu maršrutu ir kaip šioje srityje valstybė plauks dar dvejus metus iki rinkimų?

Žvilgtelkime į istoriją. Pirmą kartą Lietuvoje migracijos klausimais rimtai susirūpinta 2006 m. balandžio 3 d., kai Ministro Pirmininko potvarkiu Nr. 63 buvo įsteigta darbo grupė Ekonominės migracijos valdymo strategijos projektui parengti. Prireikė metų gilinimosi, analizės ir nepaprastų visų ministerijų atstovų pastangų, kol 2007 m. balandžio 25 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 416 buvo patvirtinta Ekonominės migracijos reguliavimo strategija. Pagrindinis šios strategijos akcentas – emigracijos klausimai ir jos vykdymui buvo sukurta Ekonominės migracijos reikalų komisija. Darbą koordinavo (iš viso dirbo dvylika valstybės valdymo institucijų) Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Tuo metu kiekviena institucija žinojo savo uždavinius ir pagal jai suteiktą kompetenciją buvo atsakinga už emigracijos klausimų sprendimą. Strategijoje numatyta, kad ji kas dveji metai turi būti atnaujinama ir papildoma. Kaip žinoma, Ekonominės migracijos valdymo strategija buvo ruošta 2007 m. ir paskutinį kartą tikslinta 2008 m. pradžioje. Ji būtent ir atspindi to laikotarpio situaciją Lietuvoje, kai esant dideliems emigracijos srautams, šalyje buvo jaučiamas darbo jėgos trūkumas, atvykstantiems užsieniečiams buvo taikoma laikino buvimo politika, paprastinamos ir greitinamos jų patikros procedūros. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sudarė daugiau nei šimto deficitinių specialybių sąrašą. Reaguodama į tai, 2008 m. gruodžio mėnesį Vyriausybė patvirtino ir Lietuvos imigracijos politikos gaires. Taip buvo užbaigti kurti migracijos (apimančios imigraciją ir emigraciją) procesų valdymo strateginiai dokumentai arba, kitaip tariant, žemėlapyje buvo nubrėžtas maršrutas, kuriuo migracijos srityje Lietuva vadovausis. Deja, jau 2009 m. apie šias strategijas beveik nieko nebebuvo kalbama. Nors jos tebegalioja, faktiškai yra įkištos į patį atokiausią rašomojo stalo stalčių. Atkreipčiau dėmesį į Ekonominės migracijos strategijos suformuluotas baigiamąsias nuostatas, kuriose numatyta, kad 2012 m. migracijos saldas Lietuvoje turės būti lygus nuliui, t. y. emigracijos ir imigracijos srautai vieni kitus kompensuos. Ar taip gali būti? 2010 m. migracijos rodikliai šokiruoja – iš šalies emigravo 83 577, imigravo 5 213 žmonių, o migracijos saldas viršijo -26? Strategijoje taip pat planuojama, kad darbo jėgos aktyvumas 2012 m. turės siekti net 73 proc., nors 2011 m. pradžioje buvo daugiau nei 300 tūkst. bedarbių, todėl kalbėti apie tokį darbo jėgos aktyvumo lygį net nepatogu. Tikra Kreivų veidrodžių karalystė…

Deja, nei Strategijoje, nei Gairėse nebuvo daroma jokių pataisų dėl ekonominės krizės ir nedarbo augimo, išaugusių emigracijos srautų bei jų kokybinės sudėties kitimo (išvykstama šeimomis, išaugusi jaunimo emigracija), dėl darbo rinkoje esančio vakuumo, dėl priemonių tautiniam verslui remti. Todėl nestebina, kad rekordinis migracijos srautų augimas ir besiformuojančios pasekmės rodo, jog valdantieji šioje srityje neturi nei kompaso, nei žemėlapyje nubrėžto maršruto: Lietuva plaukia ten, kur neša vėjas ir laisvoji rinka.

Susidaro įspūdis, kad valdžios struktūros nemato ir nesistengia suprasti emigracijos keliamų problemų ir visą darbą sutelkia į rimtos veido išraiškos nutaisymą, kad būtų pasirengta „profesionaliai priimti žinią“ – Statistikos departamento kas ketvirtį ir kas metus teikiamas vis augančias emigracijos srautų suvestines. O tai, kaip visada, reiškia du dalykus: arba valdžia supranta tai, ko visuomenė nežino, ir nereaguoja į šį iššūkį, arba ji nesupranta problemos masto ir nežino, ką daryti. Abu variantai yra blogi. Kažin, kaip pasaulio visuomenė vertintų laivo kapitoną, kuris pakeliui į tarpinį uostą atvyktų pametęs ar išbarstęs vandenyne 15 proc. savo laivo įgulos? Padėtis valstybėje primena anglų filmo „Burlaivio „Bounty“ istorija“ siužetą, kai XVII a. britai išsiuntė laivą ekspedicijon į Pietryčių Azijos salas. Pasiekę kelionės tikslą įgulos nariai po vieną ir grupelėmis dėl pačių įvairiausių priežasčių dingdavo iš laivo. Laivo kapitonas nekreipė dėmesio į įgulos bėdas ir tik griežtino tvarką. Galiausiai likusi įgulos dalis sukėlė maištą, kapitonas buvo suimtas, o laivas sudegintas. Moralas paprastas – dėl neadekvačios kapitono reakcijos ekspedicija buvo sužlugdyta. Tikrai nenorėčiau tokios pabaigos mums ir mūsų visų laivui – Lietuvai.

Kaip išlipti iš smėlio dėžės?

Manau, jog toliau gyventi taip, tarsi kalbamąja tema Lietuvoje nieko nevyktų, tikrai nepavyks. Emigracijos problema tokia didelė, kad pripuolamo domėjimosi ja ar laikino pobūdžio priemonėmis situacijos nebepataisysi. Čia būtina gerai išmanyti šį klausimą, o priimamų sprendimų vykdymo kontrolei turi būti skiriamas pats didžiausias ir nuolatinis visų valdžių dėmesys.

Jeigu Vyriausybė emigracijos srityje ryžtųsi imtis prevencinių priemonių, pirmiausia ji turėtų suformuluoti tautai savo oficialią poziciją, kuri galėtų būti maždaug tokia: „Migracija savaime nėra blogis – ji egzistuoja tiek, kiek ir pati žmonija, ir padeda išspręsti daug klausimų. Kol Lietuvos valstybė nėra ekonomiškai stipri, norintieji greičiau prakusti išvyksta į kitas ES šalis, įsiliedami į pasaulinės ekonominės migracijos srautus. Tai nėra blogai, jeigu išvykstama laikinai. Vyriausybė pabrėžtinai akcentuoja savo nuostatą, kad visuotinės globalizacijos sąlygomis, kaip ir praėjusį tūkstantį mūsų valstybės metų, nuolatinė Lietuvos piliečių gyvenamoji vieta buvo, yra ir turi būti Lietuvos valstybė. Todėl Vyriausybė yra prieš emigraciją šeimomis, ypač išvykimą su vaikais. Būtina žinoti, kad vaikų integracija svetimoje šalyje prasideda nedelsiant, o tai yra tiesus kelias į saitų nutraukimą su Tėvyne. Vyriausybė, stengdamasi padėti piliečiams, apsvarstys galimybę teikti tėvams mokamas paslaugas: steigti privačias arba valstybines internatines mokyklas, kuriuose vaikai, neturintys kitų globėjų, galėtų saugiai ir turiningai leisdami laiką sulaukti laikinai į užsienį išvykusių dirbti tėvų. Vyriausybė taip pat imsis iniciatyvos suformuluoti naują požiūrį į ekonominės emigracijos keliamus iššūkius. Bus įteisinta nuostata, kad dėl ekonominės padėties į kitas ES šalis išvykusiems Lietuvos piliečiams turi būti suteikiamas laikinai išvykusio asmens statusas. Vyriausybė organizuos viešas diskusijas ir apibrėš, ar migracija ES gali būti laikoma vidine migracija su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, – juk ES teisės aktuose visa ES įvardijama kaip vientisa ekonominė, socialinė ir darbo erdvė. Kartu reikia pripažinti, kad esant tokiems emigracijos srautams, valstybė neišsivers ir be imigracijos. Vyriausybė supranta, kad imigracija turi ne tik teigiamų (pelnas darbdaviui, įtaka BVP augimui ir pan.), bet ir neigiamų aspektų (nelegali ir nevaldoma imigracija, lėšų integracijai trūkumas, kiti šio proceso sunkumai, naujų, nepažįstamų kultūrų atsiradimas, papildomas spaudimas valstybės pensijų bei socialinei sistemoms ir t. t.). Ji dės pastangas, kad imigracija neskatintų emigracijos, kad į Lietuvą atvyktų aukštos kvalifikacijos darbuotojai, o nuolat gyventi Lietuvoje pasiliktų tik tie, kurie, išsaugodami savo tautinę tapatybę, besąlygiškai integruosis į mūsų šalies ekonominį, kultūrinį bei socialinį gyvenimą…“

Tokia Vyriausybės pozicija daug ką paaiškintų Lietuvos žmonėms, atsakytų į daug dabar jiems kylančių klausimų ir leistų mūsų piliečiams planuoti savo ateitį.

Po to reikėtų imtis kitų veiksmų, patvirtinančių ryžtą taikyti prevencines priemones emigracijos srityje. Kol emigracijos iš Lietuvos „potvynio“ mastai (nuo dabartinių 15 proc.) sugrįš į normalias pasaulinio migracijos vidurkio ribas (3 proc.), visose aukščiausio lygio valdžios struktūrose turėtų veikti emigracijos prevencijos klausimais užsiimantys padaliniai. Tai galėtų būti:

  • Prezidento kanceliarijoje – Prezidento patarėjas arba ekspertas migracijos klausimais, kuris užtikrintų Prezidentūros ryšį su LR Seimu ir Vyriausybe, dalyvautų šių institucijų padalinių, sprendžiančių migracijos problemas, posėdžiuose, šiais klausimais Prezidentui teiktų analitines pažymas bei formuluotų siūlymus migracijos tema Prezidento metiniam pranešimui;
  • LR Seime (pakeitus Statutą) – laikinai arba nuolat veikiantis Migracijos reikalų komitetas arba, pvz., Žmogaus teisių ir migracijos reikalų komitetas, kuris vertintų Seimo priimamų teisės aktų galimą įtaką emigracijai, teiktų siūlymus, didinančius šių teisės aktų įtaką neigiamų migracijos procesų prevencijai, taip pat periodiškai svarstytų Vyriausybės patvirtintų priemonių, skirtų emigracijos mažinimo klausimams, vykdymą ir vertintų jų efektyvumą;
  • Vyriausybės metinės veiklos programos naujas punktas, skirtas migracijos problematikai: jame turėtų būti numatyti ateinančių metų veiksmai šioje srityje ir vykdomos migracijos politikos priemonės. Tam Vyriausybė privalėtų „reanimuoti“ iki 2008 m. prie SADM socialinės partnerystės principais bei visuomeniniais pagrindais veikusios Ekonominės migracijos reikalų komisijos veiklą. Taip pat turėtų būti papildyti bei patvirtinti strateginiai migracijos klausimus reguliuojantys dokumentai (Strategija bei Gairės). Komisija teiktų Vyriausybei tvirtinti atitinkamų ministerijų parengtus metinius emigracijos prevencijos priemonių planus, teiktų siūlymus ir rengtų migracijos politikos priemonių planus. Lietuvos pozicija konkrečiais migracijos klausimais ES Tarybai būtų teikiama tik ją apsvarsčius šioje komisijoje.

Prie centrinės valdžios iniciatyvų galėtų prisidėti ir savivaldybių tarybos: jos galėtų pavesti savo administracijoms spręsti konkrečias emigracijos procesų sukeltas problemas jų valdomose teritorijose (palikti be globėjų, nesimokantys vaikai, moksleivių popamokinės veiklos organizavimas, laikinų internatinių mokyklų steigimas ir pan.). Tokiam darbui vadovauti ir jį koordinuoti galėtų Savivaldybių asociacija.

Kompleksinis migracijos klausimų sprendimas sukurtų visiškai kitokią nei dabartinė atmosferą visuomenėje. Žmonės, žinodami politikų ir Vyriausybės tikslus, galėtų laisviau ir ne taip radikaliai, kaip tai daro dabar, planuoti savo veiksmus. Aiškumas, pripažinkim, daug ką lemia.

Ketvirta dalis – apie emigracijos prevenciją

No comments yet... Be the first to leave a reply!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: