Neatsakinga migracijos politika – žaidimas su ugnimi (IV)

Tik po to, kai politikai išdėstys savo poziciją emigracijos prevencijos klausimais ir nustatys valdžios, kuri šiais klausimais dirbs, struktūras, galima kalbėti ir apie konkretesnes priemones.

Vyriausybė ir bankai

Ne paslaptis, jog nemaža dalis emigrantų yra bankų skolininkai. Kalbėsime ne apie tuos, kurie pasiėmė vartojamuosius kreditus ir nesugeba jų grąžinti, o apie tuos, kurie kreditus ėmė būstui statyti ar įsigyti. Tokio kredito ėmimas – akivaizdus požymis, kad žmonės ruošėsi gyventi Lietuvoje. Daugiausia tai jaunos šeimos, dėl pasaulinės ekonominės krizės pakliuvusios į bankų paspęstus paskolų žabangus. Nereikia stebėtis, kad krizės sąlygomis pirmiausia darbo neteko jauni žmonės, todėl jie pirmieji prarado savo būstą arba, siekdami grąžinti paskolas, išvyko dirbti į užsienį. Mano galva, prasidėjus krizei, Vyriausybė, atstovaudama savo piliečiams, turėjo nedelsdama įvertinti būstams įsigyti bankuose paimtus kreditus bei jų grąžinimo sąlygas ir derėtis su bankais, kad šios sąlygos būtų palengvintos arba kreditų gražinimo laikotarpis atidėtas. Manau, jog ne vėlu tai padaryti ir dabar, žinant, jog Lietuvoje veikiantys užsienio bankai nelabai prisideda prie mūsų šalies ūkio atsigavimo.

Vyriausybė ir socialiniai partneriai

Nors Lietuvoje ir sukūrėme socialinio spaudimo „garo nuleidimo vožtuvą“ – socialinės partnerystės principu dirbančią Trišalę tarybą (Vyriausybė–darbdaviai–profsąjungos), Vyriausybė toli gražu neišnaudoja visų tokios partnerystės teikiamų galimybių. Iki šiol atlikti sociologiniai tyrimai patvirtina, jog pagrindinė emigracijos iš Lietuvos priežastis yra neadekvatūs atliekamam darbui ir vieni mažiausių ES atlyginimai. Atlyginimas privačiame sektoriuje Lietuvoje (su retomis išimtimis) nepriklauso nuo atliekamo darbo kiekio ir kokybės. Darbdaviai kalba apie rinką, apie kažkokius susitarimus su darbuotoju, bet už darbą vis tiek moka tiek, kiek nori. Tokiai praktikai reikėtų padėti tašką, nes nebeturėsim ir dabar dar likusios darbo jėgos. Manyčiau, kad Vyriausybė Trišalėje taryboje turėtų pasiūlyti savo socialiniams partneriams per metus susitarti ir parengti darbo užmokesčio sistemas privačiame sektoriuje, o vėliau juos įteisinti dvišaliais susitarimais. Tokie susitarimai turėtų galioti ir toms įmonėms, kuriose nėra profesinių sąjungų. Kuriant minėtas darbo užmokesčio sistemas, turėtų būti įvertintas darbuotojo indėlis į sukuriamo produkto vertę, atsižvelgta į protinio ir fizinio darbo apmokėjimo skirtumus, išsilavinimą, kvalifikaciją ir pan. Tokia sistema būtų aiški, skaidri ir civilizuota. Tai mažintų šešėlinį sektorių ir panaikintų dabar populiarią „vokelių“ sistemą. Na, tai būtų beveik tas pats, kaip ir Vyriausybei priėmus sprendimą turguose įvesti kasos aparatus.

Vyriausybė, šalindama pagrindinę emigracijos bei galimų socialinių neramumų priežastį, – neadekvačiai mažus darbuotojų atlyginimus, turėtų pasiūlyti Seimui Pelno mokesčio įstatymo pataisas – nustatyti, kad darbdaviui liekanti pelno dalis būtų siejama su įmonės darbuotojų darbo užmokesčio dydžiu (didesni atlyginimai – didesnė pelno dalis lieka darbdaviui). Tokių susitarimų akstinu galėtų tapti Vyriausybės pažadas, jog ateityje valstybė mažiau kišis į darbo santykių sritį.

Kad imigracija neskatintų emigracijos

Kada imigracija (atvykimas) skatina emigraciją (savos darbo jėgos išvykimą)? Tada, kai darbdavys savo tautiečiui pasiūlo tokį mažą (neadekvatų) atlyginimą už darbą, kad ne tik jis, bet ir kiti tokio pasiūlymo atsisako. O ypač – tada, kai pradedama reikalauti iš Vyriausybės, kad ji leistų įsivežti trečiosios šalies piliečius, nes tarp savųjų nerandama tokių, kurie sutiktų dirbti už siūlomą atlyginimą. Darbdavių argumentai, kad žmonės nenori dirbti, nes bedarbių pašalpos didelės – neišlaiko kritikos: žmonės juk draudėsi nuo nedarbo. Toli galima nueiti, vadovaujantis tokia logika pajamomis ar pelnu galime pradėti vadinti ir gautą draudimą už sudaužytą mašiną ar sudegusį namą…

Tolesnis scenarijus gali rutuliotis dvejopai. Jei Vyriausybė sutinka įsileisti užsieniečių, saviems darbuotojams, tapusiems bedarbiais, tenka arba gyventi iš pašalpų, arba emigruoti. Taigi, turime klasikinį atvejį, kai imigracija skatina emigraciją. Sakysite, kad rinka ir darbdavys visuomet teisus? Jeigu taip būtų, tai visose pasaulio valstybėse dirbtų tik trečiųjų šalių piliečiai – juk jie visur ir visada yra „pigesni“. Bet taip niekur, išskyrus Lietuvą, nėra. Antras kelias – Vyriausybės apriboja darbdavių apetitą lengvam pelnui, primindamos, jog išauginti ir parengti sugebantį dirbti pilietį valstybei ir visuomenei daug kainuoja. Į augantį pilietį investuoja ne tik tėvai, bet ir valstybė – ji turi pastatyti ir išlaikyti vaikų darželius, bendrojo lavinimo ir profesines mokyklas, universitetus, poliklinikas, ligonines, teatrus, pastatyti namus, teikti socialines, kultūrines ir kt. paslaugas. Taigi valstybei kiekvienas iš jos išvykęs žmogus yra didžiulis nuostolis (tiek intelektine, tiek materialine prasme) – kaip ir kiekvienas kare prarastas kareivis. Todėl vyriausybė ir sako darbdaviui: yra paruoštų dirbti savų darbuotojų – įdarbinkite juos. Kai jų pritrūks, bus kita kalba. Dėl tų, kurių mes neturime, diskutuoti nereikia – jiems turi būti sudarytos kuo geriausios sąlygos atvykti ir dirbti. Manau, kad Lietuva šia prasme pažengė pakankamai toli: jau kelis metus trūkstamų profesijų, išvardytų patvirtintame SADM sąraše, trečiųjų šalių piliečiai gali atvykti dirbti į mūsų šalį per 14 darbo dienų.

Ekonominę imigraciją suprantu kaip pelno trikampį, kuriame visi trys jo dalyviai uždirba. Darbdavys priima imigrantą į darbą ir gauna pelną, moka jam tokį atlyginimą, kad ekonominis imigrantas galėtų svetimoje šalyje patenkinti būtinus savo poreikius, sumokėti už būstą bei kitas paslaugas ir dar dalį pinigų nusiųsti namuose likusiai šeimai, valstybės mokesčių pavidalu taip pat gauna savo dalį už leidimų ir sąlygų atvykti sudarymą. Kartais užsienio spaudoje galima rasti duomenų apie tai, kokį BVP procento dalį sukūrė, pavyzdžiui, Anglijoje dirbantys Lietuvos piliečiai, kiek pinigų jie atsiuntė į Lietuvą savo šeimoms. Mes patys tokių skaičiavimų nedarome. Deja, Lietuvoje pastebimas priešingas veiksmas. Migracijos departamentui užsieniečių pateikti dokumentai liudija, kad darbdavys dažnai yra perrašęs darbo sutartį, kurioje atlyginimas sumažintas, o darbdaviui anksčiau buvęs „toks reikalingas“ užsienietis pradėjo dirbti tik pusę darbo dienos (vadinasi, mažėja jo įmokos į valstybės biudžetą). Statybų darbus atliekančiose įmonėse būna periodų, kai daugelis dirbančių imigrantų nemoka valstybei nieko, nes į Lietuvą yra atvykę dirbti komandiruočių pagrindu (juos įdarbinusi užsienyje registruota subrangos darbus atliekanti įmonė), o individualias įmones ar UAB įsteigę užsieniečiai sugeba metų metais išsisukti nuo mokesčių (suprask – ūkinės veiklos rizika, savininkų ilgalaikės nemokamos atostogos ir pan.). Vadinasi, įstatymai yra „skylėti“, o blogiausia tai, kad tokių užsieniečių buvimas neneša valstybei jokios naudos. Taigi, jeigu tokiame ekonominės migracijos sukurtame pelno trikampyje nors vienas jos dalyvis lieka be pelno – trikampio egzistavimas turėtų būti nutrauktas teisės normų pagrindu.

Bet, matyt, lengviau yra nušalinti Migracijos departamentą, nuosekliai gynusį valstybės interesus, nei pataisyti šleivus įstatymus.

Prašnekom apie tai, kad Lietuvai reikalinga kvalifikuota darbo jėga. Kaip ją vertinsime? Pagal susiklosčiusį lietuvišką supratimą – mokėdami už ją truputėlį daugiau nei MMA, o gal 2–3 VDU, kaip visame pasaulyje? Nuo čia viskas ir prasideda. Manyčiau, nereikėtų jokių turimų kvalifikacijų apibrėžimų ar kitokių įrodymų, jeigu politikai apibrėžtų atsivežamos darbo jėgos vertę, nustatydami privalomą užmokestį, pavyzdžiui, 2 VDU. Jeigu darbdaviui reikia „aukštos kvalifikacijos“ valytojos – tegu moka pagal nustatytą tarifą 2 arba 3 VDU. Ir jokių išlygų. Tada atlyginimai pakils ir saviesiems piliečiams, nes pasirodys, kad vietiniam valytojui geriau mokėti 1 VDU. Tuomet imigracija tikrai neskatins emigracijos.

Emigracijos prevencijos priemonės

Iki šiol kalbėjau apie migraciją tiesiogiai, apie galimas jos prevencijos priemones. Tačiau, manau, ne mažiau svarbi yra ir aplinka, formuojanti visuomenės bei atskiro individo psichologinę būseną. Iš pirmo žvilgsnio tolimi nuo emigracijos dalykai tampa labai svarbūs, kai tenka susidurti su realybe. Neabejoju, kad įgyvendintos žemiau išvardytos priemonės labai pagerintų atmosferą valstybėje bei visuomenėje ir pakeistų piliečių nuostatą iš „rengiuosi emigruoti“ į „liksiu Lietuvoje“. Taigi, padėtis stabdant emigraciją iš Lietuvos gerėtų, jeigu:

  • mokesčių sistemoje būtų įvestas progresinis pajamų apmokestinimo principas (GPM, dividendams, pelnui ir kt.);
  • būtų įteisintas nekilnojamo turto mokestis (taip pat taikant progresinį principą);
  • būtų įteisintas visuotinis pajamų ir turto deklaravimas;
  • būtų priimtos Baudžiamojo kodekso pataisos dėl senaties termino netaikymo sunkiems ekonominiams-finansiniams nusikaltimams;
  • būtų keičiamas Referendumų įstatymas, kad piliečiai galėtų daryti didesnę įtaką susiklosčiusiai politinei sistemai bei politikų sprendimams;
  • siekiant atskirti politines partijas ir politikus nuo verslo grupių įtakos, būtų keičiami politinių partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo įstatymai, numatantys partijų finansavimą tik iš valstybės biudžeto.

Be abejonės, šie pasiūlymai nėra išsamūs, bet, siekiant esminių permainų ir tikintis sustabdyti emigraciją iš Lietuvos, tokia pradžia būtų puikus žingsnis. Todėl, norint pasiekti rezultatą, reikia veikti, o ne laukt, kol kas nors į ranką įspraus burtų lazdelę. Tauta visada nori, kad valdžioje esantys politikai gyventų jos gyvenimą, dalindamiesi visais jos džiaugsmais ir vargais. Šie pasiūlymai tinka europietiškos raidos kelią pasirinkusiai valstybei ir, aišku, netiks tiems, kas Europos viduryje – Lietuvoje, „kuria“ Ameriką, … na, gal greičiau Lotynų Ameriką.

Todėl tęsdamas taip pat apeliuoju ir į darbdavius – jie tiesiog privalo suvokti savo misiją ir vaidmenį dabartinėje mūsų valstybėje. Jis iš tiesų išskirtinis: profesinės sąjungos Lietuvoje kol kas nėra jėga, galinti prilygti organizuotiems darbdaviams, nors jos ir vadinamos socialinio dialogo partneriais. Šiandien socialinį dialogą Lietuvoje galima palyginti su laivu, kuris plaukia pavojingai pasviręs ant vieno šono. Vyriausybė – laivo kilis – jau nebegali atlikti savojo vaidmens. Kas įvyks toliau – ar laivas apvirs, ar ims atsitiesti, dabar didele dalimi priklauso ne nuo politikų, o nuo darbdavių pilietiškumo ir savo vaidmens valstybės gyvenime suvokimo. Kai profsąjungos silpnos, darbdavių atsakomybė prieš tautą ir valstybę yra dvigubai didesnė nei senosiose ES šalyse – reikia suvokti ir matyti ne vien tik savo problemas, bet įsigilinti ir į silpnosios pusės padėtį, išgirsti jų argumentus ir gerai suvokti veiksmus, kurių ji imasi. Kalbu apie socialinę atsakomybę. Kad pajamų balansas Lietuvoje pažeistas, jau niekam nebereikia įrodinėti. Padėtį valstybėje sunkina suklestėjęs šešėlinis sektorius, įsigalėjusi vokelių sistema. Emigracijos srautų nesumažinsime, jeigu nerasime atsakymo į šį matematikos uždavinį: kaip esamą nelygybę tarp „lietuviški atlyginimai“ ir „europietiškos kainos už paslaugas ir prekes“ pakeisti bent lygybės ženklu? Padėties, beje, nepagerins ir atsivežtinė darbo jėga – santykinai nedideli užsieniečiams mokami atlyginimai nepadidins valstybės biudžeto pajamų ir nepagerins gyventojų ekonominės padėties, todėl nepatenkintųjų tik daugės. O tada, ieškant ramesnės aplinkos sau ir šeimai, teks emigruoti jau ir darbdaviams. Bet kokia tada bus Lietuva?

Emigracijos srityje mes peržengėm lemtingąją ribą, istorijai sukūrę lietuviškojo Rubikono pavyzdį. Kadaise (49 m. pr. m. e.) Cezaris sugebėjo išspręsti kilusias problemas. Tikiu, kad emigraciją iš Lietuvos galime sustabdyti, bet tam reikia keisti padėtį čia ir mąstymo stereotipus.

No comments yet... Be the first to leave a reply!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: