Vyriausybė – pasirinktų prioritetų nelaisvėje

• Lietuvos pilietybės atsisako arba jos netenka daugiau žmonių, nei LR Prezidentė suteikia ją užsieniečiams (pilietybė).
• Mūsų miršta daugiau, nei gimsta (demografija).
• Vis daug tautiečių gyventi renkasi kitas šalis (emigracija).

Pilietybė

„Kaip šauksi, taip ir atsilieps“ – moko tautos išmintis. Todėl visuotinės emigracijos fone keistai atrodė politikų ir sporto veikėjų „krokodilo ašaros“ dėl penkiakovininkės Donatos Rimšaitės pasirinkimo atstovauti kitai valstybei. Staiga pradėtos skaičiuoti valstybės išleistos lėšos, pasigirdo kaltinimai patriotiškumo stoka ir pan. Sportas jau seniai nėra žmogaus sveikatos šaltinis (greičiau – priešingai), o profesionalus ir aukštojo meistriškumo – juolab. Sportinės veiklos amžius trumpas, taigi per jį turi ne tik dvasiškai, bet ir materialiai pasirengti likusį gyvenimą prižiūrėti savo išsekusį ir ligotą kūną. D.Rimšaitė puikiai suprato, ko iš jos nori sporto biurokratai ir politikai: su ja kartu šiandien pasimaudyti jos pergalių spinduliuose, kad rytoj galėtų ją išmesti kaip išsunktą citriną. Baisiausia yra tai, jog ištisus 20 metų politikos elitas taip elgiasi ne tik su ja, bet ir su mumis visais! Šiandieną pjaunam tai, ką pasėjom: ir patriotiškumo stoką (kam švenčių metu kelti valstybės vėliavą?), išaukštintą asmeninį gobšumą valstybės sąskaita (privatizavimas) ir požiūrį į vyresniąją kartą bei silpnesnius (pensininkai, ligoniai), ne įstatymo, o pinigų kultą, realiai įgyvendintą stipresniojo teisę prieš silpnesnį. Vis dažniau girdėti tokių pamąstymų: „gal karo metas, kad aukočiausi?“, „Tėvynė ten, kur dabar aš gyvenu“. Blogai, kad nesugebam atskirti neatsakingų politikų sprendimų ir dėl visko kaltiname valstybę. Nebandau teisinti minėto sportininkės žingsnio, bet kuo D.Rimšaitė skiriasi nuo tų, kurie palikę Tėvynę po kurio laiko savo ateitį pradeda sieti jau su nauja šalimi ir per išeivių bendruomenes pradeda reikalauti teisės į antrą pilietybę? Ar tai ne tas pats D.Rimšaitės atvejis? Ar politikai, pasirinkę dabartinius prioritetus, suvokia, kad jų pastangomis Lietuva kasdien mažėja?

Kokią matom savo valstybės perspektyvą? Štai, kad ir pilietybės suteikimo klausimas. Šį kartą apie užsieniečius, kuriems buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Per pastaruosius aštuonerius metus ES šalys net 5,5 mln. asmenų suteikė vienos iš ES valstybės narės pilietybę. Eurostat biuro duomenimis 2008 m. ES šalys pilietybę suteikė 696,1 tūkst. užsieniečių. Pilietybės suteikimas užsieniečiams reiškia, kad žmonės tose šalyse jau gyvena ilgai ir yra integravęsi bei pasirengę ten nuolat gyventi, dirbti, mokėti mokesčius, auginti vaikus. Tuo tarpu Lietuvoje 2008 m.  pilietybė buvo suteikta 240 užsieniečių. Palyginimui pateiksiu gyventojų skaičiumi 11 kartų mažesnės Islandijos pavyzdį, kuri savo šalies pilietybę tais metais suteikė 900 užsieniečių. Pagal Islandijos mastelį Lietuva pilietybę per metus turėtų suteikti 10 tūkst. užsieniečių. O mes „sugebam“ net ir šioje srityje „sukurti“ neigiamą saldą. (Aišku, būtų labai puiku, jeigu tėvynėn grįžtų tautiečiai).

Pilietybės suteikimas ir jos netekimas 2006 – 2010 metais

Demografija

Be abejo, geriausiai šalies demografines problemas spręstų aiški šeimos politika. Tai būtų teisingas ir Lietuvos Vyriausybės prioritetas, jeigu ne vienas bet… Ši politika turėtų būti viena iš sudedamųjų valstybės raidos programų, darniai įsiliejanti į ištisą valstybės pamatų statybos sistemą. Ne tik šiai programai įgyvendinti reikia biudžeto lėšų (pavyzdžiui, valstybės mokamoms motinystės pašalpoms). Vėliau valstybė finansuos ikimokyklines įstaigas, mokyklas, universitetus, bibliotekas, stadionus, skirs lėšų sveikatos apsaugai ir dar daug kam, kol įgyvendinant programą gimę vaikai suaugs ir išsimokslins. Paprastai tokia karta savo darbu grąžina valstybei išlaidas ir dar sukuria pridėtinę vertę. Bet Lietuva, deja, neturi valstybės vystymo strategijos. Todėl turime precedentą – atskirą programą. Deja, Lietuvoje šeimos politika yra nukreipta ne į valstybės stiprinimą, o į naujos emigrantų kartos išauginimą – nemokamai ruošiame kadrus kitiems. Turtingos ES šalys už tokį darbą bent sumoka savo buvusioms kolonijoms, o mes – geresni, mes – dykai…

Emigracija

Pasibaigęs pirmasis šių metų ketvirtis tampa neblogu orientyru prognozuoti galimą šių metų emigracijos iš Lietuvos perspektyvą. O ją, manau, pakoreguos (ir tik didėjimo link) metų viduryje atsiveriančios Vokietijos ir Austrijos darbo rinkos. Vis labiau įsitikinu, kad Lietuva – stebuklų šalis: tai kas mūsų darbdaviams netinka (sava darbo jėga), stebuklingu būdu tampa trokštama Vakaruose. Pasirodo, mūsų tautiečiai moka dirbti ir yra pakankamai paklausūs bei konkurencingi. Ir kas dar įdomiau, jog su vakarietišku darbo našumu (neverkšlendami kaip mūsų darbdaviai ar Laisvosios rinkos instituto „ekspertai“) lengvai susitvarko, telpa į visus normatyvus ir įvykdo kitus reikalavimus… Savo darbu svetimai valstybei tautiečiai įrodo mūsų vyriausybei, kad kaltinimai tinginiavimu ar nesugebėjimu dirbti yra absurdiški ir kvaili.

Per vienerius metus (2010 m.) praradome beveik tiek tautos, kiek per visą prieškario dvidešimtmetį (1920 – 1940 m.), kai emigravo apie 100 tūkst. tautiečių. Išgyvenome pasaulinę ekonomikos krizę, bet, manau, ne joje esmė. Ji glūdi neteisingai pasirinktuose prioritetuose. Kad ir koks svarbus būtų verslas, valstybei svarbesnio dalyko už žmogų, jos pilietį nėra ir negali būti. Verslas – tik priemonė žmones suburti ir jų rankomis didinti valstybės ekonominę galią, bet tikrai neatvirkščiai. Čia yra valstybės stiprybės esmė.

Jeigu ir toliau Vyriausybė nereaguos į emigraciją ir jos pasekmes, mūsų valstybė ateities neturės. Gal jos forma (pavadinimas) ir liks, bet turinio prasme tai bus jau ne Lietuva. Dabar reklamuojamą Globalios Lietuvos programą palyginčiau su naujos Kinų sienos statyba: Vyriausybė lyg vasarotojas su tinkleliu paskui drugelį – lakstys po pasaulį, puoselėdama lietuviškumą, vietoj to, kad keistų Tėvynėje dar likusių tautiečių emigracines nuostatas. Tuo tarpu Gyventojų registro tarnybos duomenimis per I-ąjį šių metų ketvirtį savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 13 930 gyventojų (2010 m. I-ą ketvirtį tokių buvo 4 834, o IV-ą ketvirtį – 17 489). Dar balandžio viduryje Lietuva išnaudojo metinę gyventojų mažėjimo normą (17 000). Ją apskaičiavo Eurostat biuras, prognozuodamas, jog 2060 m. Lietuvoje gyvens 2,5 mln. gyventojų. Atsižvelgdamas į pirmų trijų mėnesių skaičius, manau, kad šių metų Lietuvos „gyvosios jėgos“ nuostoliai sudarys apie 60 – 65 tūkst. žmonių – beveik Alytaus miestą. Tai būtų antroji pagal dydį emigracijos banga po 2010 m.

Taigi, kokią naują politinę kultūrą mūsų valdantieji pasės į politinę dirvą šiemet ir kokį derlių turėsime rudenį? Kol kas tauta jaučiasi taip, tarsi klausytų anekdoto apie sovietinių laikų kolūkį, kuriame sėklos pavasarį į žemę buvo suberiama gerokai daugiau nei prikuliama grūdų rudenį…