Kaip į Paryžiaus, Londono ir Oslo pamokas reaguoja Vilnius?

Ištisą dvidešimtmetį vykdyta stambiojo kapitalo protegavimo politika šalyje pagimdė oligarchiją ir suformavo iki šiol per visą tautos istoriją nematytus emigracijos iš Lietuvos srautus. Pasekmė – imigracija jau tampa ne būtinybe, o neišvengiamybe. Į imigraciją Lietuvon žiūriu profesionaliai ir blaiviai, vertindamas bei lygindamas jos pasekmes kitose šalyse (Anglija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Olandija, Danija, Švedija, o dabar ir Norvegija ir t.t.). Dešimtmetis patirties migracijos srityje leidžia teikti prognozes ir Lietuvai. Be to esu šalininkas, priešingai nei valdantieji, tų jėgų, kurios mokosi iš kitų, o ne tik iš savo padarytų klaidų. Rašau tam, kad tokiems pokyčiams valstybės gyvenime būtina ruoštis iš anksto.

Kai tik pradėjo plaukti informacija apie naktines riaušes Anglijos miestuose, tuoj pat sujudo globalizmo ideologai, tvirtindami, kad šie įvykiai neturi nieko bendro su multikultūriškumu Europoje. Anot jų,  riaušės yra natūrali britiškos socialinės sistemos – vietinių gyventojų, įpratusių gyventi iš pašalpų ir nenoro dirbti, pasekmė. O vietiniai apžvalgininkai, išsaugodami reikalaujamą politkorektiškumą, skelbia, kad riaušėse dalyvauja visų odos spalvų Didžiosios Britanijos jauni piliečiai. Nors TV ekranai nesirenkant dažniausiai rodo vienos odos spalvos dominuojančias paauglių gaujas. Tik trečiame – ketvirtame plane, lyg tarp kitko, užsimenama, kad tai antros – trečios kartos imigrantų palikuonys. Šie įvykiai jau pradedami lyginti su prieš kelis metus įvykusiais Prancūzijoje. Kaltinamas nedarbas, skurdas, jaunimo pasirinktas gyvenimo būdas, turtinis visuomenės susiskaldymas, kalbama apie visuomenės moralės normų žlugimą ir pan. Pasak apžvalgininkų, visa tai ir pagimdė vandalizmą bei siaučiantį chuliganizmą. Bet aš manau, jog vandalizmas ir chuliganizmas tėra šių įvykių priežastis ar atspindys. Pasekmių reikia ieškoti giliau ir praeityje – netinkamai arba ne iki galo atliktoje imigrantų integracijoje.

Ar riaušininkai nemoka anglų kalbos? Neabejoju, kad moka ir kad kalba be akcento. Tą pabrėžiu vien tik tam, kad įsitikintume, jog imigrantų integracijai yra svarbus ne tik kalbos mokėjimas. Mokėti kalbą – dar nereiškia būti anglu, prancūzu ar norvegu. Mokėti kalbą yra išorinis užsieniečio integracijos požymis. Dar būtina dvasinė integracija, reiškianti perimtą anglišką gyvenimo būdą, mąstyseną bei šios tautos išpažįstamas vertybes. Tik po to gali sekti pilietybės suteikimas. O ar riaušininkai, ar jų tėvai yra pasiekę tokį vidinės (dvasinės) integracijos lygį? Abejoju, nes riaušininkų auklėjimas to nepatvirtina.

O kur galime rasti pilnos (išorinės ir dvasinės) integracijos pavyzdžių Lietuvoje? Neminėsiu karaimų ar totorių – jų integracijai prireikė kelių amžių, nors tai neabejotinai yra teigiamas pavyzdys dabar sumišusiai Europai. Ko galima laukti iš naujų piliečių, jei anksčiau kai kuriose ES šalyse pilietybė buvo suteikiama net nereikalaujant mokėti vietinę kalbą? Aišku, dabar situacija keičiasi. Manyčiau, jog sėkmingos integracijos pavyzdžiu, nežiūrint į daugelį šioje įstaigoje esančių trūkumų, galėtų tapti vaikų namų auklėtiniai, kurie ištisą parą, mėnesius ir metus, kol tampa suaugusiais, yra drauge su kitais į save panašiais. Jie čia gyvena, mokosi, dirba, švenčia šventes, leidžia laisvalaikį, lavina savo interesus. Vaikų namuose nėra susiskirstymo į svetimus ir vietinius, kur buriamasi kambariais. Čia visi vienodi ir visi gyvena tą patį gyvenimą. Manyčiau, jog panašaus virsmo elementų turėtų reikalauti integracijos procesas (pvz., ikimokyklinių įstaigų bei mokyklų lankymas, dalyvavimas svarbiausiose Lietuvos valstybės minėjimuose  ir t.t.). Bet kol kas realybė sako kitaip…

Jei tik sugrįšim prie aukščiau paminėtų valstybių vykdomos trečiųjų šalių piliečių integracijos politikos, pamatysime, kad iki šiol ši politika buvo vykdoma pagal vieną kurpalių: atvykusios bendruomenės, ypač gausesnės, įsikurdavo kompaktiškai, užimdamos tam tikrą teritoriją. Šios teritorijos vėliau gavo geto pavadinimą. Kad neužkliūtų vietinei valdžiai, užsieniečių bendruomenės viešai deklaruodavo, jog savo gyvenimą organizuoja pagal priėmusios šalies įstatymus, tačiau faktiškai tvarkydavosi pagal gimtuosius įstatymus ir papročius. Dauguma imigrantų vaikų iki pilnametystės net neišeidavo už geto ribų. Todėl šiose bendruomenėse dominuodavo anaiptol ne angliškas, prancūziškas ar norvegiškas gyvenimo būdas, būtinas vidinei (dvasinei) užsieniečio integracijai. Nors šiuose kvartaluose tvarkos priežiūrą vykdydavo priimančios valstybės teisėtvarkos organai, tikraisiais šeimininkais tapdavo neformalūs lyderiai, pasitelkę vietinius smogikus.

Tikrai nenustebinsiu jūsų ir ta žinia, kad visų ES šalių (ir ne tik) vietiniai gyventojai nenori gyventi kartu arba arti imigrantų. Ką reikštų vietiniam gyventojui bandymas gyventi kartu su atvykusiais? Kaip sakė Lietuvoje išrinktas europarlamentaras V. Tomaševskis, toks pilietis „pats privalėtų integruotis tame krašte“… Todėl visose be išimties valstybėse jau kelis dešimtmečius stebime vieną ir tą patį vaizdelį – nekilnojamo turto kainos staigiai krenta ten, kur pradeda kurtis imigrantai. Todėl visiems turi būti aišku, kad tokia savotiška užsieniečių „izoliacija“ arba jų palikimas „virti savo sultyse“, veda ne prie norimos, o prie menamos integracijos. O jeigu imigrantai dar nekalba vietine kalba? Geriausiu atveju, ko šioje vietoje imigrantus priėmusi valstybė gali tikėtis, tai nebent imigrantų lojalumo – ir nieko daugiau. Bet tai, kaip matome, labai laikina ir trapu. Be to esanti padėtis išryškina ir kitą tokių sprendimų pusę: tai reiškia, kad politikai, nusprendę įsileisti migrantus, nesitaria su juos išrinkusiais vietiniais gyventojais ir dažniausiai ignoruoja jų nuomonę. Todėl nepilnos integracijos pasekmių ilgai laukti ir netenka.

Mes kol kas imigrantų Lietuvoje turime apie 1 procentą. Tai nėra ta kritinė masė, kuriai esant pradeda formuotis užsieniečių getai. Kol kas visi imigrantai gyvena tarp mūsų ir tai akivaizdžiai pašalina priežastis jų galimai izoliacijai visuomenėje. Tačiau 3 – 4 procentai užsieniečių jau sudaro prielaidas formuotis užsieniečių bendruomenėms atskirose teritorijose. Geriau tokiai bendruomenei skirti patalpas, kur ji galėtų tenkinti savo kultūrinius, gimtosios kalbos ir kitokius poreikius, nei sudaryti sąlygas visiems įsikurti vienoje vietoje. Ikimokyklinės įstaigos ir mokyklos turi būti tik valstybinės ir lietuviškos. Be to, turim nepamiršti, kad šiandien Lietuvoje turime dvi teritorijas, savotiškus getus, kuriose, tiesa, gyvena ne imigrantai, o Lietuvos piliečiai – Vilniaus romų taboras ir Vilnija, kur lietuviška integracijos politika arba jos ignoravimas, patyrė visišką fiasko. Nejaugi ant šio pagrindo statysime ir trečiųjų šalių piliečių integracijos politiką?

Tai verčia konstatuoti, jog šios vyriausybės abejingumas migracijos klausimams jau šiandien, lyg koks prisukamas žadintuvas, užprogramuoja galimybę panašioms riaušėms atsirasti ateityje ir Lietuvoje. Vien tik per tris šios vyriausybės vadovavimo Lietuvai metus šalis neteks 160 – 180 tūkstančių Lietuvos piliečių. O iki kadencijos pabaigos neteksime arti ketvirčio milijono. Šie tautos praradimai yra istoriškai didžiausi per tokį trumpą laiką. Ir vėliau kompensuojant šiuos praradimus reikės įsileisti didesnį trečiųjų šalių piliečių skaičių nei tuo atveju, jeigu neturėtume tokio masto emigracijos. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, jog toks vyriausybės neveiklumas sudaro pakankamas prielaidas atsirasti tarnybinio nusikaltimo sudėčiai. Jau šiandien mūsų „nepriklausoma“ prokuratūra, gindama valstybės interesą, galėtų pateikti šiai vyriausybei kaltinimą pagal Lietuvos BK 229 str. dėl tarnybos pareigų neatlikimo, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo (pvz., politikas) netinkamai atliko pareigas, jeigu dėl to valstybė patyrė didelės žalos. Ar dar reikia diskutuoti, kad Lietuvos piliečių praradimas yra didžiulė žala valstybei: valstybės bei „Sodros“ biudžetams, BVP kūrimui, dėl emigracijos priverstiniam darbo vietų naikinimui ikimokyklinėse įstaigose ir mokyklose, Lietuvos demografiniams rodikliams ir tautos bei valstybės ateičiai ir pan.? Neabejoju, jog šiai vyriausybei galėtų būti pateikti ir trys milijonai civilinių ieškinių dėl Lietuvos piliečių teisėtų lūkesčių neišpildymo.

Siekiant išvengti Didžiojoje Britanijoje ar Prancūzijoje vykusių riaušių ar įvykių Osle pasikartojimo Lietuvoje, imigracijos problemų sprendimui reikia ruoštis jau dabar (vakar). Seimo rudens sesijoje bus nagrinėjamos Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisos, siejamos su naujų ES direktyvų perkėlimu į Lietuvos teisės sistemą. Tačiau šiame projekte užsieniečių integracijos klausimui tėra skirti keli formalūs straipsniai, įpareigojantys vyriausybę sukurti vardinę Integracijos klausimų komisiją ir patvirtinti jos nuostatus, t.y. – nieko konkretaus ir realaus. Tuo tarpu teisinės bazės ir institucijos, atsakingos už užsieniečių integraciją, įsteigimas, finansų jai skyrimas, specialistų paruošimas taip pat politikų diskusijos tarpusavyje ir su tauta dėl imigracijos lygio ir taisyklių bei integracijos priemonių, trukmės ir eiliškumo reikalauja ne vien tik laiko ir lėšų, bet ir politinės valios bei visuomenės supratimo ir pritarimo. Elgtis kitaip – nusikaltimas. Dabar gi, nepadarę išvadų iš emigracijos, lipame ant to paties grėblio ir imigracijos fronte.

Neseniai Vyriausybės atstovas Giedrius Kazakevičius pagaliau viešai pristatė Vyriausybės poziciją emigracijos klausimu, siūlydamas į ją „žvelgti ne kaip į grėsmę, o kaip į galimybę“. Toks požiūris abstulbino ir, manau, ne mane vieną. Galima būtų sutikti su tokia pozicija, jeigu tai būtų išimtiniai atvejai, sudarantys galimybę atskiriems asmenims garsinti pasaulyje Lietuvos vardą bei stiprinti pačią valstybę. Tačiau dabartinėje padėtyje siūloma „galimybė“ tegali būti prilyginama pasiūlymui palikti Tėvynę, savo ciniškumu tolygi nacių koncentracijos stovyklose vykdytam holokaustui. Istorija mena: su šūkiu „Darbas išlaisvina“, naciai, per krematorijaus kaminą „išleisdavo“ kankinių vėles į laisvę. Mano nuomone, toks požiūris į savo piliečius yra pasityčiojimas iš jų ir įrodo šios Vyriausybės nesugebėjimą tvarkytis su jai mestais iššūkiais.

Budinkis, pagaliau, Lietuva.

No comments yet... Be the first to leave a reply!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: