Kaip atrodo kelias į politinę skerdyklą?

Tuo metu, kai dėl suklastotų rinkimų rezultatų subruzdo Rusijos žmonės, valdžia nedelsdama ėmėsi žingsnių: pradėta kalbėti apie varžtų atleidimo politiką – bus registruojamos visos norinčios įsiteisinti partijos, o rinkėjams atsiras daugiau pasirinkimo galimybių.

Lietuvoje, tylint visuomenei – atvirkščias procesas. Iki šio laiko Lietuva pasauliui atrodė demokratiška su daugiapartine sistema. Nors iš tiesų pačios demokratijos čia tebuvo tik trupiniai. Kalbu apie dešimties metų patirtį, kurią sukaupiau būdamas neparlamentinėje partijoje. Nepastebimai Lietuvos versle įsitvirtinęs monopolis buvo perkeltas ir į politinę sistemą. Parlamentinės partijos, sudarančios tik dalį politinės sistemos, begėdiškai savinosi visai politinei sistemai skirtas biudžetines lėšas. Tokia įstatymais įteisinta „politinė demokratija“ iš anksto pasmerkė vienas partijas ir dominuojančiomis pavertė parlamentines. Tikroji partijų kova dėl idėjų ir rinkėjų balsų virto parodija: gyvendamos tik iš savų lėšų ir norėdamos dalyvauti rinkimuose, už parlamento ribų esančios partijos turėjo lygiai taip pat, kaip ir seiminės, mokėti Vyriausiajai rinkimų komisijai visus užstatus – ir už rinkimų sąrašą, ir už kiekvieną dalyvaujantį kandidatą vienmandatėje apygardoje… Paskaičiuokim: už sąrašą – 10 VDU (iki 2008 m. – 20 VDU), už dalyvavimą 71 vienmandatėje apygardoje – 71 VDU. Taigi, dabar, pakeitus įstatymus, partija norinti dalyvauti Seimo rinkimuose privalo turėti bent 170 000Lt. (anksčiau reikėdavo apie 200 000 Lt). Ir štai tuomet neparlamentinės partijos staiga tapo „mažosiomis“ partijomis, nes dėl lėšų stygiaus nesugebėdavo „padengti“ visų apygardų. Taip dingdavo balsai ne tik vienmandatėje apygardoje, bet ir balsai, kuriuos rinkėjai skirdavo sąrašui. O juk dar reikėjo lėšų agitacijai, straipsniams, radijui ir TV. Taip iš ubago (neparlamentinių partijų) neraudonuojant buvo atimta ir lazda, nes sumokėtas užstatas buvo negrąžinamas. Tikras paradoksas: vėliau, iš neparlamentinių partijų surinkti pinigai, biudžetinių lėšų pavidalu buvo atiduodami ir taip pinigais aptekusioms seiminėms partijoms. Taip ubagai maitino ponus: kaip gyvenime, ekonomikoje, taip ir politikoje…

Ar to nematė ir iki šiol nemato politikai, politologai, masinės informacijos priemonės, Prezidentė? Juk politinės konkurencijos nebuvimas ir politikoje įsitvirtinęs monopolis atvedė šalį į balą, kurioje šiandieną sėdime visi.

Tačiau tai, apie ką dabar rašau – tik pinigai. Svarbesnės už juos yra idėjos ir pasiūlymai, kurie nebuvo išgirsti bei apsvarstyti, o jeigu ir buvo nusirašyti, tai realizuoti arba kreivai, arba nepilnai. Dabartinę neparlamentinių partijų situaciją galima palyginti su avimis, kurioms per kiekvienus rinkimus sotūs politikai ir valdžia „nukirpdavo“ vilną, iš kurios nesugebėdavo net normalių rūbų pagaminti.

Bet, pasirodo, mūsų Prezidentei bei valdantiesiems ir šito maža. Padarytos partijų finansavimo įstatymų pataisos, paliekant tvarką, kuri yra nustatyta dabar, skiriant biudžetines lėšas kaip paramą politinėms partijoms, neparlamentines partijas, tarsi avis, tiesiogiai nukreipia į gyvulių skerdyklą. Šį kartą vilnos jau nepakanka – norisi ir mėsytės…

Mes, neparlamentinės partijos, labai gerai suvokiame, kad šie rinkimai yra ir mums, ir rinkėjams – paskutiniai, kuriuose dar galimas pasirinkimas. Vėliau – jo paprasčiausiai neliks. Kokia gali būti išeitis?

Mažiau politinius įvykius stebintis, mums – Lietuvos socialdemokratų sąjungai (LSDS) pasakytų: tai junkitės su LSDP. Iš tikrųjų, dviejų socialdemokratinių partijų Lietuvoje nereikėtų, jeigu jos abi vykdytų socialdemokratams priderančią politiką. Deja, vis labiau tenka įsitikinti, kad LSDP – ne socialdemokratai, o nomenklatūrinė partija, laukianti revanšo ir dar valstybei pačiu nepalankiausiu būdu: kol valdžia pati nukris į rankas. Dvylika iš dvidešimties metų ši partija buvo valdžioje. Kiek socialdemokratinių idėjų ji įgyvendino ir paliko po savęs? Jeigu jie būtų tikri socialdemokratai, jiems būtų svarbu, kad į valdžią ateitų tikri socialdemokratai, nežiūrint į pavardes ar nuopelnus šiai partijai. Jiems svarbus būtų ir socialdemokratų patriarcho St.Kairio credo: „kas gera valstybei, turi būti gera ir socialdemokratams“. Atsakydami į jų kvietimus jungtis, be eilės kitų siūlymų, sakėm – darykim lygiavertę koaliciją. Tai būtų LSDP „kaina“ už rinkėjams netesėtus pažadus ir garantija, kad socialdemokratinė politika bus įgyvendinama. Bet pokyčių jie nenori, todėl mums ir nepakeliui.

Yra ir kitas kelias. Stengdamiesi sunaikinti konkurentus, valdantieji padarė viską, kad neseiminės partijos apsijungtų rinkimams. Ko gero geriausias atsakas daugiapartinės sistemos naikintojams būtų gal ir netradicinės, bet situaciją atspindinčios koalicijos sudarymas ir pakvietimas prie jos prisidėti tuos visuomenės atstovus, kuriems dar rūpi valstybės ir tautos likimas. Tai būtų dalyvavimas rinkimuose bendru sąrašu, užpildant visas vienmandates apygardas apjungus visus finansinius resursus. Taip gal būtų patenkintas ir visuomenės siekis bei poreikis naujos politinės kokybės.

Beje, nereikėtų atmesti galimybės padaryti bendrą Lietuvoje veikiančių neparlamentinių partijų kreipimąsi į Europos Komisiją dėl politinės sistemos monopolizavimo Lietuvoje. Gal tuomet įvykiai Vengrijoje Europos Sąjungai pasirodys ir ne tokie išskirtiniai.

No comments yet... Be the first to leave a reply!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: