Kaip emigrantas premjero sudarytai darbo grupei „kruopų davė“

Iki šiol vykusi nežabota migracija pakeitė Lietuvos veidą ir suformavo tokį jos skaičių peizažą: 1990 – 2012 m. iš Lietuvos emigravo per 834 tūkst. gyventojų, o į ją imigravo (kartu su užsieniečiais) kiek daugiau nei 153 tūkst. Šitie skaičiai „pasiekti“ politikams beveik nepajudinus nė piršto. Žodis „beveik“ reiškia priemones, kurių buvo imtasi imigracijos srityje (savos darbo rinkos apsauga, iš pradžių – atvykimo kvotų nustatymas, deficitinių specialybių sąrašų sudarymas, reikalavimų gauti leidimą nuolat gyventi parengimas ir pan.). Per šį 23 metų laikotarpį vidutinis migracijos saldas buvo neigiamas ir sudarė – 7,2! Atsiliekančius šioje srityje lenkiame kelis kartus, o pirmaujančius – keliomis dešimtimis kartų. Išvykstančiųjų vidurkis per šį laikotarpį yra po 36 270 kasmet, atvykstančiųjų – po 6 652 (kartu su užsieniečiais). Europos Komisija prognozuoja, kad neigiamas migracijos saldas, kuomet iš šalies išvyksta daugiau žmonių nei į ją atvyksta, Lietuvoje tęsis iki 2035 m. Ši statistika šalta, negyva ir mums negailestinga. Esame tiek nesupratingi, kad susirūpinimą šia padėtimi Lietuvoje dažniau reiškia ne mūsų politikai, bet užsieniečiai mokslininkai, žurnalistai, bankininkai ar įmonių vadovai. Jokios reakcijos į šiuos įspėjimus iš mūsų politinių vadovų nėra. Sprendimų paiešką apsunkina ir tai, kad šioje srityje nėra pavyzdžių, kuriais galima būtų sekti ar pasimokyti, nėra nei vadovėlių, nei mokslinių darbų.

Tačiau viskam ateina savas laikas. Nors ir nematyti politikų pastangų keisti padėtį, manau, pribrendo laikas kalbėti apie priemones, kurių reikėtų imtis. Toliau tylėti ir laukti nėra teisinga reakcija: laukti – vadinasi, susitaikyti, savotiškai pritarti, paskatinti skriaudėją ir nuleisti rankas ar neribotam laikui atidėti būtinas permainas. Jeigu žmonės žinos, kad yra galimybių pakeisti padėtį, per ateinančius rinkimus, siekdami permainų, jie gali pasielgti ir kitaip.

Dabar manyje varžosi du jausmai: teigiamas, nes valdžia pagaliau ėmėsi konkretaus veiksmo – rengia Ekonominės migracijos politikos strategiją, ir neigiamas, nes pasirinktas darbo organizavimo būdas rodo, jog viskas vėl gali baigtis niekuo. Kaip žinia, iki šių metų spalio 1 d. premjero potvarkiu sudaryta darbo grupė turėjo parengti Ekonominės migracijos politikos strategiją. Ji iki šiol nėra baigta kurti. Minėtoje darbo grupėje dirbo valstybinių institucijų, viešųjų įstaigų, Tarptautinės migracijos organizacijos, mokslo įstaigų bei darbdavių atstovai. Nežinau kodėl, bet į darbo grupę nepakviestos profesinės sąjungos.

Turima patirtis leidžia prognozuoti, kad šioje Ekonominės migracijos politikos strategijoje numatytas priemones (visas arba su labai mažom išimtimis) privalės įgyvendinti valstybės tarnybos struktūros. Aišku, tiesiog būtų neįtikėtina, jeigu kokius nors įsipareigojimus šioje strategijoje (girdint kasdienius reikalavimus ir matant nuolatinį Vyriausybės spaudimą dėl trečiųjų šalių piliečių įvežimo liberalizavimo) prisiimtų ir darbdavių organizacijos (pavyzdžiui, atsisakyti įsivežti trečiųjų šalių piliečius (čia nekalbu apie aukštos kvalifikacijos darbuotojus), kol nedarbas Lietuvoje sumažės iki 5 proc., įsipareigotų privačiame sektoriuje sukurti skaidrią atlyginimų sistemą, kur atlyginimų dydžiai priklausytų nuo žmogaus kvalifikacijos ir atliekamo darbo bei jo kokybės, arba pareikštų esą pasirengę mokėti valstybei už trečiosios šalies pilietį nustatyto dydžio „integracijos mokestį“ ir pan. Tai iš tiesų būtų milžiniškas žingsnis ir labai svarus darbdavių indėlis mažinant emigracijos srautus. Jeigu tai neįvyks, strategijos paruošimui sunaudotas laikas – vieneri šios Vyriausybės kadencijos metai bus praleisti veltui. Kodėl?

Aš visuomet akcentavau, kad politikai, norėdami imtis migracijos procesų reguliavimo, pirmiausia turi suformuluoti aiškią šios srities politinę nuostatą, t.y. pareikšti politinę valią. Todėl darbo grupė turėjo gauti iš valdančiųjų politinį dokumentą (savotišką užsakymą), kuriame būtų nurodyti bent jau siekiami tikslai, gairės arba kryptys. Tuomet strategijos rengėjams būtų aiškūs politikų norai bei strategijos turinys ir rėmai. Šiandieninėje Vyriausybės programoje migracijos skirsnįtesudaro prėski 4 punktai ir tik viename iš jų kalbama apie emigraciją, o kiti trys apie bendrą ES ir Lietuvos politiką. Tačiau net ir jo nesugebėta perkelti į premjero potvarkį, kuris suformuluotas labai atmestinai: „iki 2013 m. spalio 1 d. nustatyta tvarka pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei migracijos politikos gairių projektą“. Ir viskas!

Tai kokia bus šio dokumento vertė? Valstybės tarnyba, nejausdama politikų valios, bus palikta viena savo galimybių ir sugebėjimų ribose „spręsti“ ir taip imituoti kovą su emigracija? Beje, ji visą laiką privalės būti pasiruošusi prisiimti kaltę net ne dėl savo klaidų, o dėl to, kad politikai neatliko savo namų darbų. Todėl, manau, būsima Ekonominės migracijos politikos strategija, kaip ir visos kitos iki šiol rengtos programos ar strategijos yra iš anksto pasmerktos nesėkmei. Ar tai mus visus tenkina? Formaliai atliktas darbas, deja, teduos ir formalius rezultatus.

Tautoje sakoma, kad šuo ir kariamas pripranta. Šiandieną šis posakis atspindi Lietuvos žmonių padėtį: vieni vos kvapą gaudo, kiti, siekdami įkvėpti tyro oro, emigruoja. Taisant ją reikės „aukų“: politikai, esantys Seime, privalės susimažinti savo apetitą kitur ir veidu atsisukti į problemų esmę. O kaip prie to prisideda vykdomosios valdžios politinė viršūnė – ministrai, pavaduotojai ir patarėjai? Į Vyriausybę atėję iš skirtingų politinių jėgų, nepaisydami patvirtintos Vyriausybės programos, jie skirtingai ją skaito ir supranta, nes savo veiksmus „derina“ su atstovaujamos partinės vadovybės siekiais bei nurodymais. Tai tampa tikru išbandymu valstybės tarnybai, nes atėjusiems politikams iš pradžių reikia įsitvirtinti: atleisti kompetentingus, bet „politiškai nepriimtinus“ ir, „laimėjus konkursus“, pakeisti juos savais, tuščiais kaip popieriaus lapas, bet jau karjeros valstybės tarnautojais – vadovais. Todėl šių struktūrų darbą paprastai ištinka paralyžius ir normalus funkcionavimas sunkiai įmanomas. Jau teks susitaikyti, kad didelės dalies išvykusių tautiečių niekas nebesugrąžins – net ir didžiausios teigiamos permainos Lietuvoje.

O kas geriausiai žino priežastis, išvariusias piliečius ir kas gali tautiečius sugrąžinti atgal? Tą geriausiai žino tik tie, kam teko paragauti emigranto duonos. Todėl, manyčiau, svarbu sužinoti emigrantų nuomonę.Emigrantų komentarai viešoje erdvėje tarsi veidrodis – atspindi visą gamą emocijų: nuo piktdžiugiškų, piktų, įžeidžiančių ir įsižeidusių, sutrikusių, nusivylusių, išgyvenančių, jau susitaikiusių su Tėvynės praradimu, bandančių ieškoti išeities ir pan. Visas šias nuoskaudas ir sopulius į vieną vietą sudėjo, apibendrino ir iš jų suformulavo išvykusių tautiečių lūkesčius vienas emigrantas iš Norvegijos. Manau, jis vienas padarė tai, ką visus metus dirbo, rengdama Ekonominės migracijos politikos strategiją, premjero sudaryta darbo grupė. Jis parengė sąrašą, tarsi 10 Dievo įsakymų, kurį pavadino „10 pokyčių, kurie priverstų emigrantus susimąstyti grįžti namo“. Tai Lietuvos gyvenimo sritys, kuriose emigrantai laukia pokyčių. Keista, kad nors šios mintys buvo paviešintos Delfyje (2013-10-07), jos nesulaukė kokio nors didesnio mokslininkų ar visuomenės dėmesio. Šie 10 pokyčių ir yra tiesioginė Lietuvos nacionalinė kompetencija migracijos reguliavimo srityje (daugelis klausia, kas tai yra)! Būtų tiesiog nuostabu, jei darbo grupė tiesiog imtų ir „apvilktų“ pasiūlymais šiuos 10 pokyčių. Šiuo atveju forma sutaptų su turiniu – ir tai būtų geriausias sprendimas mums visiems. Bet, manau, dabartiniai seiminiai politikai niekada su tuo nesutiks…

Tai kur ir ko reikia, kad „Lietuvoje mes gyventume geriau ir nebūtų noro važiuoti kur nors toli, palikus savo artimus ar su jais kartu, kad emigravusiems atsirastų noras grįžti čia ir būti tarp savų?“ – klausia autorius.

  1. Permainos demokratijos srityje. Išdrįsiu sudėti savo akcentus, nes autorius kalbėjo apie demokratiją plačiąja prasme: žmonių įtraukimą į valstybės ir gyvenamosios vietos valdymą (referendumai), politinės sistemos sutvarkymą (Seimo partijas nukelti nuo pjedestalo, suvienijant dabar suskaldytą ir mauroti pradedančią politinę sistemą, užtikrinti visoms politinėms jėgoms vienodas sąlygas konkuruoti rinkimuose, išspręsti politinėje veikloje nedalyvaujančių politinių jėgų priežiūros bei panaikinimo klausimus ir kt. ), Politinių partijų finansavimo įstatymo demokratizavimą, Rinkimų įstatymo tikslinimą (partinių sąrašų, kadencijų Seime, politinės etikos klausimai ir kt.).

  2. Teisingumasplačiąja prasme (teisinių nuostatų, kad visi yra lygūs prieš įstatymus, praktinis įgyvendinimas. Užtikrinti, kad visuomenėje nebūtų išimčių ir lygesnių už lygius (pavyzdžiui boteliai Neringoje, teismo nuosprendis turi būti ne tik už pavogtą vištą, bet ir už iššvaistytus valstybės pinigus, t.y. atsisakymas dvigubų standartų), progresiniai bei turto mokesčiai ir kt.

  3. Bausmės neišvengiamumas (visuomenės pasitikėjimas teismais, prokuratūra, policija bei valstybės saugumo institucijomis; bausmių politikos peržiūra – amnestija negali būti taikoma už sunkius nusikaltimus ir žmogžudystes; žmogaus ir viešojo intereso gynimas; senaties netaikymas politiniams, ekonominiams ir finansiniams nusikaltimams ir kt.).

  4. Tautos tradicijų gerbimas (kiekvienas priimamas įstatymas privalo atitikti daugumos piliečių interesus. Nors ir įstojome į ES, negalima leisti tyčiotis iš tautos tradicijų). Mes esame tautinė valstybė ir to neturime gėdytis.

  5. Valstybinių įmonių kūrimas (turtingi turi būti ne tik atskiri piliečiai, bet ir valstybė. Dabar ji išbuožinta. Valstybinių kompanijų egzistavimas, kaip rodo Statoil pavyzdys, įrodo, kad labiau pasiturinčia tampa visa visuomenė, o ne vienetai).

  6. Griežtesnis privataus verslo kontroliavimas (privatus sektorius privalo įteisinti atlyginimų sistemą, priklausančią nuo darbuotojo kvalifikacijos ir atliekamo darbo. Valstybė privalo kontroliuoti privatininkus, kai nebemokami atlyginimai samdiniams. Valstybė privalo įvesti taisykles, kurios neleistų darbdaviams pažeisti žmogaus orumo).

  7. Teisė į mokslą (manau, aiškinti neverta – kalbu apie nemokamą mokslą ir darbo derinimą su mokslu).

  8. Valdžia privalo nulipti nuo laktos ir neteršti kitiems ant galvų (valdžia sako: „padėtis bloga – mažinsime atlyginimus, karpysime pensijas. Bet sau atlyginimus didina ir pinigus švaisto visokiems abejotinos būtinybės ir kokybės projektams. Jie sėdi aukščiau ir vadovaujasi aukštesnės laktos sindromu. Ir kol toks laktos sindromas klestės, niekas čia negrįš, nes kad ir kokiais kvailiais „laktistai“ tautą laiko, mes mokame skaičiuoti, todėl ir renkamės kitą šalį“).

  9. Skaidrumas. (tautai reikia daugiau skaidrumo, kad žinotų kur keliauja jos pinigai, sunešti į biudžetą. Viešieji pirkimai, reali kova su šešėline ekonomika, monopolistų priežiūra ir kt. Viskas turi būti šimteriopai skaidriau).

  10. TV laidos apie gėrį. (kuo daugiau televizija rodys prasmingų laidų, vienijančių žmones, o ne vers juos svetimėti, tuo labiau mes artėsime vienas prie kito. Ši trauka bus požymis, kad atėjo laikas grįžti namo. Tai žmonių solidarumas, visus mus vienijantis ir klijuojantis į tautą ir valstybę. Žurnalistika privalo norėti prasmės ir atlikti auklėjimo funkciją, o ne vaikytis kvailų sensacijų).

Taigi gerbiamieji, sutvarkykime padėtį šiose srityse ir Lietuvoje viskas atsistos į savo vietas. Sutikit, jeigu būtų įgyvendinti pokyčiai minimose srityse, Lietuvoje emigracija niekuomet nevirstų dabartiniu potvyniu ir neviršytų 3 proc., t.y. pasaulinio migracijos vidurkio. Galėtume tapti normalia, civilizuota Europos valstybe.

Čia išdėstytas neformalus požiūris į problemą. Jo realizavimas pareikalaus nemažai laiko ir pastangų. Bet jeigu imsimės šios darbo visi drauge, bus lengviau. Diskutuokime. Tik noriu paprašyti: jei kritikuojate, tai su būtina sąlyga – kartu siūlykite ir savo variantą. Kritika dėl kritikos, taip mėgstama mūsų tautiečių, neleis pažengti į priekį ir diskusijos nesukels.

O pabaigoje noriu užduoti esminį klausimą: kieno kompetencija yra 10 pokyčių sprendimai? Tai tikrai ne valstybės tarnybos, kuri jau ir taip pati sau parengė strategiją! Norim ar nenorim, bet visi aukščiau išvardinti pokyčiai priklauso tik nuo politikų, jų partijų ir valdančiosios daugumos sprendimų. Kuri politinė jėga, esanti Seime, pasirengusi imtis šių klausimų įgyvendinimo? Tokios nežinau. Bet ji, matyt, yra kažkur kitur. Ar dar reikia aiškinti, kokia svarbi yra politinių jėgų konkurencija politikoje ir kas, ir kodėl suskaldė politinę sistemą, išskirdamas Seimo partijas iš kitų? Ar tai mūsų labui padaryta? Ar jūs ir toliau tvirtinsit, kad neiti balsuoti arba balsuoti už gražias fotografijas ir nepagalvojus yra gerai?

Istorija bet kokiu atveju atsakomybės sąskaitą pateiks ne tik politikams, bet ir mums visiems. Bet norėtųsi, kad ainiai apie mus susidarytų kiek geresnę nuomonę nei mes apie save galvojame dabar. Tikrą valstybę mes dar tik kuriame. Ir nelabai gaunasi, nes daugiau griaunam, nei pastatom. Kad įvyktų teigiami pokyčiai, reikia ne tik politikų, bet ir visų mūsų atsakomybės čia ir dabar, juk ateitis prasideda šiandien!

No comments yet... Be the first to leave a reply!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: