Kada ir kokį naują Lietuvos pergalių himną rašys Marijonas Mikutavičius?

Pusmetis – gera proga palyginti padėtį migracijos srityje su situacija, buvusia prieš metus. Tuo labiau, kad ir visuotinis surašymas buvo atliktas. Pasak jo, Lietuvoje kovo 1 dieną gyveno 3 milijonai 53 tūkstančiai ir 8 asmenys.

Gyventojų registro tarnybos duomenimis iki š. m. liepos 1 dienos savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 27 098 asmenys (2010 m. – 29 757). Ką reiškia šie skaičiai? Emigracijos srautas mažėja nežymiai. Tačiau galima numanyti, kad antrame pusmetyje emigracijos iš Lietuvos skaičiai truputėlį didės, nes savo pagreičio dar neįgavo išvykstančiųjų į Vokietiją srautai. Ko gero svarbiausia šio straipsnio žinia – iki metų pabaigos mes Lietuvoje vis tiek neturėsim 3-jų milijonų gyventojų, nepriklausomai nuo vieno ar kito asmens norų ar specialistų taikomų skaičiavimo metodikų. Prisiminus, kad 2010 m. emigracijos srautai iš Lietuvos buvo didžiausi nepriklausomos Lietuvos istorijoje – apie 85 000 asmenų, šie metai bus antri savo apimtimi pagal praradimus. Nuo nepriklausomybės atgavimo iš pradžių dėl politinių priežasčių (sovietų armijos išvedimas bei karininkų šeimų išvykimas), laipsniškai pagreitį įgavusi ekonominė migracija lėmė, jog per 20 metų netekome viso Vilniaus miesto.

Šiais metais savo išvykimą į užsienį konsulinėse įstaigose deklaravo 7 415 asmenų (2010 m. – 13 818). Tai dvigubai mažiau nei 2010 metais ir tai rodo, jog išvykstantys iš Lietuvos tampa vis labiau drausmingesni (o gal atsargesni?).

Ką gi, per beveik trejus metus, kuriuos A.Kubilius vadovauja Vyriausybei, š.m. gegužės mėnesį Premjeras pagaliau sugebėjo išstenėti vienintelę su tiesa nesikertančią frazę: „emigracija kelia nerimą“. Deja, tuojau pat, Lietuvą pastatęs į vieną gretą su pagrindinėmis emigracijos madų demonstruotojomis – Afrikos kontinento valstybėmis, savo frazę patikslina: „bet juk tai XXI amžiaus natūralus procesas“… Bent dabar jau pasidaro aišku, kokiai valstybei ši vyriausybė vadovauja. Todėl nėra ko ir stebėtis dėl tokios padėties. Per savo darbo laiką ši Vyriausybė emigracijos klausimų net neįvardijo probleminiais ir net nepabandė jų spręsti.

Nekalbu apie tai, kad Premjeras su visa Vyriausybe turėtų atvykti į Vilniaus ar Kauno oro uostuos, agituoti emigruojančius tautiečius neišvykti. Nors, galbūt, kartais būtų visai naudinga Vyriausybės bendram išsilavinimui pagilinti apsilankyti stotyse bei pasikalbėti su išvykstančiais. Bet apie ką su jais kalbėtų Vyriausybės vadovas? Apie klestinčią Lietuvą 2030? Rytų išmintis moko: “Kalbėdamas apie ateitį, prarandi dabartį“. O gal apie Premjero taip mėgstamą 2010-jų Airiją? Tikrai nemanyčiau, jog tai sektinas pavyzdys. O štai Norvegijos Premjeras sugebėjo kalbėtis su teroro aukomis ir dar valstybės vardu įsipareigoti joms…

Minėdamas priemones, kurių turėtų imtis Vyriausybė prieš emigraciją, apeliuoju į konkrečius veiksmus. Esant dabartinei padėčiai Lietuvoje Vyriausybė kasdieną visoms masinės informacijos priemonėms turėtų pateikti informaciją apie naujai sukurtas darbo vietas, apie permokytą ir Lietuvos darbdaviams naujai paruoštą darbo jėgą, apie Vyriausybės priemones, lengvinančias mokesčių naštą smulkiam verslui, apie įstatymų projektus, kuriems Vyriausybėje buvo nepritarta, nes pastarieji skatino emigracines Lietuvos žmonių nuostatas, apie pergales kovoje su šešėline ekonomika ir papildomai surinktas į biudžetą lėšas, sudarančias galimybę grąžinti sumažintas pensijas, gerinti sveikatos bei socialinės apsaugos paslaugas ir panašiai. Tokių priemonių gali būti daug ir įvairiose srityse. Tiesiog reikia suformuluoti užduotis bei „įdarbinti“ turimą specialistų potencialą.

Kalbant apie imigraciją, per pusmetį Migracijos departamentas gavo 5 074 trečiųjų šalių piliečių prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Tai beveik 500 prašymų daugiau nei per tą patį laiką praėjusiais metais. Prašymų padidėjimą sudaro norintys atvykti dirbti (2 167) ir ne tik samdos pagrindais.

Dabartinę situaciją Lietuvoje migracijos srityje pavadinčiau – tyla prieš audrą. Nežiūrint į problemas, kylančias Šengeno erdvėje dėl nelegalios migracijos ES pietuose bei atskirų ES šalių demaršus, atnaujinant savų sienų kontrolę, Lietuvos valdžia nerūpestingai „atostogauja“. Trečiųjų šalių piliečių integracijos klausimais – tyla, lygiai taip pat kaip savieigai paliktos emigracija ir imigracija. Patvirtindama savo nerūpestingumą ar nekompetenciją Vyriausybė gegužės mėnesį ketvirtadaliu sumažino Migracijos departamento specialistų skaičių. Dar beveik toks pats mažinimas šio departamento specialistų laukia rugpjūtį. Elgiamasi taip, tarsi Lietuvoje visiems laikams nugalėjo globalizmas, kurio vidiniams tikslams migracijos tarnybos tapo nereikalingos…

Ar turim šansų pakeisti dabartinę padėtį? Manau, kad taip. Daug kam teko girdėti, jog likus metams iki Pekino olimpiados, miesto centre buvo įžiebtas elektroninis laikrodis, rodantis likusį iki olimpiados atidarymo laiką. Neabejoju, kad tas pat bus ir Londone (o gal tai jau tai padaryta?). Tai daroma ne šiaip sau – laikrodis primena šeimininkams – mobilizuokimės, dirbkime taip, kad paskui nebūtų gėda prieš pasaulį.

Galima būtų šia patirtimi pasinaudoti. Pavyzdžiui, pirmus savo kadencijos metus Seime rinkimus laimėjusios partijos dirba pagal savo programas. Padėčiai negerėjant, politikų darbas turėtų būti vertinamas per jų darbo naudingumo Lietuvai koeficientą. Štai, esminė problema Lietuvoje – ne ekonominė krizė, kaip tvirtina valdantieji, o išsivaikščiojanti Lietuva. Kad politikai Seime ir Vyriausybės nariai neužsiimtų tuščiu darbu, vertėtų prie Seimo ir Vyriausybės pastatų „paleisti“ didelius elektroninius skaitliukus (tautos nykimo?), juos sujungus su Gyventojų registro tarnyba – šiais laikais tai nesudėtinga. Deklaravo išvykimą iš Lietuvos pilietis, automatiškai keičiasi Lietuvos gyventojų skaičius mažėjimo link, deklaravo atvykimą – skaičius didėja. Visa tauta galės matyti realią padėtį emigracijos srityje. Štai tada ir bus galima įvertinti Seimo politikų ir Vyriausybės darbo naudingumą Lietuvai: jeigu darbo dienos pabaigoje Lietuvos gyventojų skaičius bus mažesnis nei ryte – šuniui po uodega toks jų darbas – už tą dieną vienu ar dviem procentais mažinamas atlyginimas ir už tą mėnesį nemokami jokie priedai ar premijos. Ir taip mėnesis po mėnesio iki pat kadencijos pabaigos. Manau, tuomet greitai baigtųsi darbo imitacija – nereikėtų tarpusavyje rietis ir kurti įvairiausias laikinąsias komisijas, nereikėtų nei rinkėjų parašų klastoti, rengiantis rinkimams, nereikėtų „atidirbinėti“ už įnašus oligarchams, nereikėtų ir elektroninio balsavimo, nereikėtų ir pasakų apie tai, kaip gera bus gyventi šviesioje ateityje. Tada politikams parūptų labiau žemiški dalykai – naujos darbo vietos ir žmonių gyvenimas čia – Lietuvoje.

Dabar gi, M.Mikutavičiui bet kokiu atveju reikės rašyti naują Lietuvos pergalių himną – arba „Du milijonai“, arba „Keturi milijonai“. Kokį? Viską netolimoje ateityje lems ne politikai, o rinkėjai.

No comments yet... Be the first to leave a reply!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: