Emigracijos politika: nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nesakau

Japonų kultūroje yra sena vaizduojamoji sentencija – trys beždžionėlės. Drauge šių beždžionėlių figūros įkūnija priežodį – „nieko bloga nematau, nieko bloga negirdžiu, nieko bloga nesakau“. Šios filosofijos analogų galima rasti ir Kinijoje, ir Indijoje. Manau, jog Lietuvoje šias figūras galima būtų laikyti paminklu, įprasminančiu „Savęs apgaudinėjimą“ – juk netampi aklas, nors rankomis ir uždengi akis, nepasidarai kurčias, net jei ir užsikimši sau ausis, o rankos, dengiančios burnoje paslėptą liežuvį, kuris, kaip žinia, visuomet makaluoja, nors ir kaip stipriai besukąstum dantis… Deja, figūrų pozos yra visiškai netinkamos veikliam žmogui.

Kai tik pradedi kalbėti apie migraciją ir Lietuvą, nedelsiant trijų beždžionėlių pozose pamatai įsitaisiusią prie stalo mūsų Vyriausybę. Per tris metus – nei vieno emigracijos tema politinio įvertinimo ar parengto dokumento (nei Seime, nei Vyriausybėje, nei Prezidentūroje!), nepatvirtinta nei viena priemonė ar menkiausias planas, bandant įtakoti emigracijos srautą. O pasiūlymų šia tema iš įvairių institucijų ir mokslo įstaigų yra daug ir visokių. Tačiau priešingų veiksmų, kaip tik skatinančių žmonių emigracines nuostatas, iš Vyriausybės ir politikų pusės, turėjome daugiau negu reikia.

Na, ar metas, esant tokiems emigracijos srautams, pradėti vykdyti aukštojo mokslo reformą, suformavusią masinės jaunimo emigracijos bangą? Ar metas siūlyti priemones Darbo įstatymų liberalizavimui, taip skatinant emigruoti iš Lietuvos paskutinę kvalifikuotą darbo jėgą? Argi dabar reikia diskutuoti dėl „Sodros“ naikinimo, bandant atimant iš žmonių paskutinę valstybės teikiamų socialinių garantijų viltį, stengiantis dar labiau praturtinti turtinguosius? Panašių Vyriausybės ir politikų veiksmų, skatinančių emigraciją, per pastaruosius tris metus, galima atrasti daug. Nepamenu kas pasakė mintį, bet jos esmė ta, jog didieji reformatoriai sėkmingai reformuodavo valstybes tik tuomet, kai reformos buvo paremtos meile ir pagarba savo tautai. Ir, jeigu tokių akstinų nebūdavo, tautų laukdavo tik nauji išbandymai ir netektys. Mūsų politikai, neturėdami aiškiai nustatytų valstybės siekių, toliau savo nosies nemato, nes krizės sąlygomis bukai vadovaujasi iš šono Laisvosios rinkos instituto (LLRI) pakištais “antikrizinių priemonių planais“, diegiančiais laukinį liberalizmą. Taip naikinama valstybė ir net nesusimąstoma dėl vėlesnių tokių veiksmų pasekmių.

Premjeras apie emigraciją žino vieną mantrą, airių pavyzdžiu siūlydamas Lietuvos gyventojus pasinaudoti „papildoma“ galimybe prasigyventi užsieniuose, o iš tikrųjų skatina mus tapti pasaulio klajūnų tauta, pamiršdamas, jog airiai savo dabartinėje tėvynėje šiandieną greičiau yra svečiai, nei šeimininkai, oficialiame lygyje priversti kalbėtis svetima kalba. Matyt, Vyriausybės vadovas mano, kad laisvas asmenų judėjimas ES yra panacėja nuo visko. Mano galva, laisvas asmenų judėjimo principas visiškai nereiškia, kad prancūzai vyks gyventi į Vokietiją, o vokiečiai į Angliją ar Italiją. Tuo labiau, laisvas asmenų judėjimas nereiškia, kad bus suteikiamos tokiems imigrantams ir naujos tų šalių pilietybės.

Tikrai įdomu, kuri politinė jėga Lietuvoje savo programiniuose dokumentuose išdrįs suformuluoti tezę apie lietuvių tautos fizinio egzistavimo pabaigą (kai formą – Lietuvos valstybės pavadinimą turėsim, o turinio – tautos, jau nebe) ir paskelbs apie lietuvių tautos „persikėlimą“ į virtualią erdvę? Įsitikinęs, kad tiesiogiai to nei viena politinė jėga nedeklaruos. Rinkėjams teks išmokti skaityti „tarp programų eilučių“, nes, kaip jau žinome, partijų pažadai nuo realių darbų, labai skiriasi. Bet tokias politines jėgas galima bus atpažinti pagal jų draugus, pavyzdžiui, matant su kuo bendradarbiaus LLRI arba koks nors naujas jo klonas.

Nors dabartinės epochos raktiniai žodžiai yra globalizavimas ir multikultūralizmas, pirmieji apie gimstančios naujosios pasaulinės tvarkos keliamas problemas prašneko didžiųjų ES valstybių (Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Nyderlandų ir kt.) vadovai: jų šalyse nepavyksta „prigyti“ atvykusioms dirbti ir gyventi tautinėms grupėms. Nepavyksta tapti pilnaverčiais tų visuomenių nariais net antros ir trečios kartos imigrantams, po to kai jų tėvams ir seneliams tos šalys suteikė pilietybę. Dabartinei jų integracijai trukdo religiniai, tautiniai, kultūriniai, auklėjimo, požiūrių į šeimą, lytį, mokslą ir kitokie skirtumai. Imigrantus priimančioms valstybėms galimybė išugdyti juos naujos tėvynės lojaliais piliečiais ir patriotais, kol kas yra neišsprendžiamas uždavinys. Juk tam reikia abiejų pusių (ir valstybės, ir imigrantų) nuoširdžių pastangų.

Tai verčia ir mane kol kas būti skeptišku galutinės globalizavimo pergalės ateityje prasme. Visą žmonijos ir gyvūnijos evoliuciją pasaulyje į priekį stumia konkurencija ir kova už išlikimą – kuris kurį. Tai amžinas karas tarp rūšių. Bent jau tol, kol mokslininkai man neparodys dviejų taikiai sugyvenančių skruzdėlynų ar idilėje gyvenančių mėsėdžių bei žolėdžių, skepsio nemažės. Dabar net ir tais atvejais, kai liūtas tėviškų instinktų vedamas „perima“ suėstos stirnos mažylio auklėjimą, stirniukas galiausiai miršta iš bado. Mokslininkai tokį gyvūnų elgesį vadina ne globalizacijos pradžia ar užuomazga, o elementaria gamtos anomalija…

Gyvename realiame, o todėl ir žiauriame pasaulyje. Privalome mokėti prisitaikyti prie jo sąlygų, panaudojant pragmatizmą. Kitaip – dingsime iš pasaulio žemėlapių. Kiek pragmatizmo turi ir ką pasiūlė dabartinė Vyriausybė? Deja, jokių pasiūlymų ir darbo šia linkme nėra: užimta pasyvi pozicija, tik leidžia bejėgiškai stebėti tirpstančią Lietuvą.

Emigracija Lietuvoje jau pasiekė ketvirtąją savo stadiją: iš pradžių išvykdavo dirbti vienas iš tėvų. Tai dar nebuvo emigracija, o laikinas išvykimas. Vėliau emigravo ir antroji šeimos pusė. Tai antras etapas, kurio metu šeima pradėjo ruoštis likti jau ne tik dirbti, bet ir gyventi svetimoje šalyje. Trečiajame etape įvyko šeimų susijungimas: įsikūrę naujoje šalyje, tėvai išsiveždavo vaikus, o dauguma ir savo tėvus (senelius). Ketvirtasis etapas dar tik įgauna pagreitį – aukštųjų mokyklų reforma tik pradėjo skaičiuoti savo aukas – išvykstantį jaunimą. Šis etapas dar turės savo tęsinį ir naujo pobūdžio pasekmes.

Neabejoju, jog seniai yra atėjęs laikas keisti įsisenėjusias šios Vyriausybės vadovo ir ministrų sėdėjimo pozas. Pagaliau reikia atsimerkti – kad pamatytų padėtį, nuimti rankas nuo ausų – kad išgirstų tautos balsą ir išlaisvinti burną – kad pagaliau Vyriausybė prabiltų, suformuluodama savo ir valdžioje esančių politikų požiūrį, padėti tautai įveikti sunkmečio mestus emigracijos iššūkius.

Iš tikrųjų jau pabodo stebėti valdančiųjų neveiklumą ir net abejingumą emigracijos klausimais. Siekiant pozityvių permainų, Lietuvos socialdemokratų sąjungos (pirmininkas A.Akstinavičius) nuomone, emigracijos problemų įvardijimas ir jų sprendimas turėtų pradėti visų politinių jėgų Lietuvoje programas, nes emigracija šiandieną kelia didžiausią grėsmę tautos išlikimui.

Manau, jog tikrų permainų šioje srityje sulauksime, kai visuomenė išgirs tokius rinkimus laimėjusių politikų žodžius: „Esame nedidelė tauta, turime ilgą bei garbingą istoriją ir sudėtingą dabartį. Mes privalome savo ainiams palikti Lietuvą, kurios istorija tęstųsi kartu su civilizuoto pasaulio raida. Mes privalome ne tik pretenduoti į ateitį, bet ir užsitikrinti ją. Todėl turime išmokti pragmatiškumo ir mokėti prisitaikyti prie mums mestų iššūkių, t.y. turime pasiimti ir išnaudoti globalizacijos proceso teikiamas naudingiausias tautos išlikimui galimybes. Narystė ES, laisvas asmenų judėjimas jos narių teritorijose, sudaro galimybes aktyvesniems Lietuvos gyventojams greičiau prakusti, sukuriant sau ir savo šeimai geresnes gyvenimo sąlygas. Lietuvos Vyriausybė suformulavo savo požiūrį į ekonominę emigraciją ir pasisako už laikiną Lietuvos piliečių išvykimą. Darbas kitose ES šalyse leidžia mūsų piliečiams ne tik sustiprėti ekonomiškai, bet ir žymiai praplėsti savo akiratį, išmokti kalbų, susipažinti su naujomis šalimis ir jų kultūromis. Lietuvos Vyriausybė pareiškia, kad ir globalizavimo sąlygomis Lietuvos piliečių nuolatinė gyvenamoji vieta, kaip ir pastarąjį tūkstantį metų, privalo būti Lietuvos valstybės teritorija. Lietuva ir jos tauta tik tuomet turės ateitį, jeigu ją parems jaunoji karta. Ši karta privalo augti, mokytis ir formuotis bei gyventi savo namuose – Lietuvoje. Mes atsiprašome Lietuvos žmonių dėl padarytų klaidų ir pažadam, kad Lietuvos Vyriausybė daugiau nedarys jokių skubotų sprendimų, galinčių įtakoti žmonių emigracines nuotaikas. Mes parengsime ir patvirtinsime priemonių planus, užtikrinančius nuoseklų emigracijos srauto mažėjimą. Mes kviečiame išvykusius piliečius grįžti į Tėvynę ir drauge kurti savo ateitį, juk Lietuva – visų mūsų namai. Teikite savo pasiūlymus. Bendros pastangos leis visiems greičiau atsitiesti. Darbdaviai taip pat turi žinoti ir planuoti, kad imigracijos politikos liberalizavimas šalyje galimas tik vienu atveju, jeigu Lietuvos žmonės dirbs, o nedarbas Lietuvoje sugrįš į 2-3 proc. lygį…“

No comments yet... Be the first to leave a reply!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: