Gerovės valstybė ir Lietuva: kol kas sapnas ir miražas. O gal – siekis?

Kai tėvai nesirūpina savo atžalomis, jiems atimamos tėvystės teisės. Susigrąžinti jas tėvai gali tik vienu atveju: įrodę, jog kardinaliai pakeitė savo gyvenimo būdą ir elgesį su vaikais. O kas įvyksta, kai valstybė nesirūpina savo žmonėmis? Ko gero, tokius „tėvus“ nubaudžia patys „vaikai“ palikdami šalį, nes juos priglaudžia supratingesni ir viskuo besidalijantys „įtėviai“ (kitos ES valstybės). Gal tokia perspektyva ir padarytų laimingesnį dabartinį premjerą, nes emigracijos problema išsispręstų galutinai – neliktų kuo rūpintis. Bet vargu ar patys politikai būtų tokie jau laimingi, likę – it ta boba pasakoje – prie suskilusios geldos?

Eilinį kartą tenka įsitikinti: tikruosius politikų veidus pamatome visuotinių išbandymų laikotarpiais. Krizės metu visi sėdom į balą ir, pasak tautos išminties, tikrai neturėjom atsikelti sausi – visi proporcingai turėjom kažko netekti, kažką prarasti. Būtent tokių pasekmių reikalavo situacija, logika, sukaupta gyvenimo patirtis ir, pagaliau, socialinis teisingumas. Jeigu būtent taip ir įvyktų, tai būtų valstybė, kurioje aš sutikčiau gyventi. Man ji būtų gerovės valstybė, nes taip elgiamasi ne tik, kai padėtis blogėja, bet ir priešingai. Gerovės valstybėje įprasmintas rūpinimasis visais piliečiais, o ne kuria nors išskirtine visuomenės dalimi. Toks žmonėms skiepijamas supratimas yra gerovės valstybės dvasinio stiprumo pagrindas, nes jos pagrindinių konstrukcijų rišamąja medžiaga yra tapęs tautos vienybe pagrįstas solidarumas.

„Kai nežinai kur plauki (neturi tikslo), visi vėjai nepalankūs“. Ši sentencija pilnai atspindi ir mūsų valstybės padėtį – ir ekonominę, ir politinę, ir socialinę. Kol kas, atrodo, einame ne gerovės valstybės link, o tik tolstame nuo jos. Po kiekvienos kadencijos Seime ir naujų rinkimų į jį išvakarėse suvokiame, jog politikai po savęs mums – piliečiams, palieka vis mažesnę savo laiku jiems patikėtos valdyti valstybės dalį. O prarastoji valstybės dalis atsiduria privačiose rankose, padarydama tą asmenį ypač turtingą ir tuo pačiu metu, šimtus ir tūkstančius bendrapiliečių paversdama skurdžiais. Tuomet kyla klausimas: tai kiek gi tos stiprios ir stebuklingos, mus visus buriančius į valstybę, rišamosios medžiagos Lietuva dar turi?

Kai Statistikos departamento leidinyje „Gyventojų pajamos ir gyvenimo sąlygos“ perskaičiau, jog krizės metu (2010) penktadaliui pasiturinčių šalies gyventojų priklausė 43 proc. disponuojamų pajamų, o atotrūkis tarp turtingiausiųjų ir skurdžių išaugo iki 7,3 karto (2008m. – 6,3) suvokiau, kad apie gerovės valstybę galime tik pasvajoti. Pasirodo, paneigiant bet kokią logiką, sausiems iš balos pavyko atsikelti daliai „gudriųjų“. Politikų dėka Lietuva tapo monopolistų rojumi ir vartotojų pragaru. Neskaidriai ir nesėkmingai privatizuotos kasdienes paslaugas teikiančios įmonės ir net ištisos strateginės valstybės ekonomikos sritys. Gyventojams teikiamų paslaugų kokybė blogėja ir, nepaisant to, paslaugos tik brangsta. Žmonėms įtakoti vykstančių procesų, išskyrus stichiškai kylančius maištus, galimybių nepalikta. Dėl to nepaliaujamai didėja skirtumai pajamose, o visuomenė žiauriai diferencijuojasi, todėl joje tvyro įtampa ir dominuoja emigracinės nuostatos.

Šioje vietoje tampu tvirtu prof. Boguslavo Gruževskio šalininku, kuris teigia, kad ES visur kuriamas socialinės gerovės valstybės modelis, o Lietuva, Latvija ir Estija eina kaip tik priešinga kryptimi. Nors kitas profesorius Romas Lazutka ir pažymi, kad ir šios šalys naudoja kai kuriuos gerovės valstybės principus (vis tik lėšos skiriamos socialinėms reikmėms), bet tuoj pat pripažįsta, kad Baltijos valstybių ištekliai – menki, pajamos – menkos, todėl menkai ir finansuojama jų socialinės gerovės sistema. Pasirodo, ne vien finansavimas apibrėžia gerovės valstybės turinį, bet kažkas dar daugiau.

Šiandien Lietuva socialinei ir sveikatos apsaugai išleidžia 13 – 15 proc. BVP, Vyšegrado šalys – apie 20 proc., skandinavai ir vokiečiai – per 30 proc. BVP. Pagal šiuos rodiklius mes tikrai gyvename ne Vakarų Europoje. O dabar tik įsivaizduokit pasekmes Lietuvoje, jeigu būtų įgyvendinti Laisvosios rinkos instituto (LLRI) siūlymai sunaikinti (privatizuoti) Sodrą: vietoje 13 – 15 proc. BVP, valstybės skiriamų socialinei ir sveikatos apsaugai, šioje eilutėje teliktų kokie 2 – 3 proc. BVP. Ir kuo mes tada būtume? Gal kaip nors tokiais „pasiekimais“ ir aplenktume Amazonės džiunglėse žmonijos dar neatrastų ir civilizacijos neragavusių genčių visuomenę?

Todėl reikia baigti spekuliacijas, bandant su gerovės valstybių klubu sieti ir Lietuvą. Kodėl? Pamąstykim: kokia čia gerovės valstybė, jeigu neatsigręždami bėga iš jos gyventojai ir kasmet blogėja demografiniai rodikliai? Kam juokinti pasaulį ir prisidėti prie gerovės valstybės idėjos kompromitacijos? Nemažai prie to tokios mūsų padėties prisidėjo Laisvosios rinkos institutas (LLRI), tarsi koks religinis fanatikas ar teroristas, nuolat atakuodamas svarbiausias valstybės komunikacijas – siūlydamas privatizuoti viską iš eilės. Bandau prisiminti bent vieną LLRI darbą ar straipsnį, kuriame būtų aptariami liberalizmo kokie nors trūkumai ar klaidos? Bet nepavyksta. Bet po truputėlį Lietuva supranta, kad LLRI yra globalizavimo epochos pradžios produktas, savo veikla ir turiniu propaguojantis ultra-liberalias nuostatas, mūsų šalį pavertęs bandymų laboratorija, tautos atmintyje neabejotinai užims istorinę penktosios kolonos, griaunančios valstybę iš vidaus, vietą. Tai neadekvati, nesavikritiška ir, todėl pavojinga valstybei struktūra.

Po įstojimo į ES ir NATO – nuo 2005 metų, mūsų valstybė naujų tikslų lyg ir neturi. Ir kaip rodo pastarieji šešeri metai – prie gero tai tikrai neveda. Lietuvos socialdemokratų sąjunga (pirmininkas Arvydas Akstinavičius) mano, kad šalies politikai privalo matyti ir suformuluoti naują tikslą Lietuvai. Manau, jog juo galėtų tapti siekis sukurti gerovės valstybę čia, Lietuvoje. Neturint tikslo, kiekviena politinė jėga, užėmusi valdžios sostą, traukia antklodę savo pusėn, vairuodama šalį tik jai vienai žinomu kursu. O tai – pavojinga: vieną kadenciją suksim į Vakarus, kitą – Lotynų Amerikos link, dar kitą – jau Rytų kryptimi…? Taip dykai barstomi ne tik valstybės finansai, darbo jėgos resursai, bet ir didžiausias valstybės turtas ir jos ateitis – žmonės. Besiblaškydami galime prarasti ne tik savitumą, bet ir tapatybę.

Ar Lietuva ateityje skirs socialinei gerovei didesnę nei dabar BVP dalį? Tai priklauso nuo valdančiųjų politikų ideologinių nuostatų. Siekis kurti gerovės valstybę būtų nuolatinis procesas. Gerovės valstybė, neskaitant socialinėm reikmėm skiriamų finansų, savyje įkūnija ir socialinį teisingumą, ir solidarumą – be jų ji tiesiog neįmanoma. O tai reiškia realiai įgyvendintus ir progresinius pajamų mokesčius, ir turto mokestį, ir visuotinį turto, pajamų ir išlaidų deklaravimą, ir progresinį dividendų bei pelno apmokestinimą… Ne kas nors kitas, o tik gerovės valstybė gali įveikti dabar nevaldomą emigraciją, kokybiškai modernizuoti politinę sistemą (dirbančią tautos interesų labui), sutramdyti politines partijas bei politikus, labai aiškiai nustatyti ribą tarp teisėtos veiklos ir kriminalo, su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Būtina turėti omenyje ir kitas gerovės valstybės puses: ji privalo ne tik be atodairos vien tik duoti, bet ir iš savo piliečių reikalauti socialinės atsakomybės.

Manau, jog atėjo laikas užbaigti mūsų valstybės gyvenime tirpimo, pasimetimo ir neaiškumo periodą. Gerovės valstybė ir Lietuva – gali ir privalo tapti sinonimais. Tuo labiau, jog ketvirtadalis Lietuvos žmonių jau paragavo realios gerovės valstybės duonos (labai tikiuosi, kad tik laikinai emigravę į tokias valstybes ES). Atsiranda geras pretekstas pasiklausti referendume visų šalies žmonių, ar jie nori, kad Lietuvos Konstitucijoje atsirastų įrašas apie siekį kurti gerovės valstybę? Tokią valstybę, kokios pavyzdžiu šiandien galėtų būti Skandinavijos šalys.Tai visiems mums užtikrintų ilgalaikį politinį, ekonominį bei socialinį stabilumą, tokia statyba suformuotų pasaulyje naują Lietuvos vizitinę kortelę ir užkirstų kelią bet kuriai politinei jėgai savo nuožiūra keisti žmonių pasirinktą šalies politinio, ekonominio ar socialinio vystymosi kursą ir, esant reikalui, sudarytų sąlygas reikalauti iš partijų atsakomybės dėl labai konkrečių sprendimų ar veiksmų.

No comments yet... Be the first to leave a reply!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: