Tampame chameleonų kraštu?

Nors „Lietuvos balso“ konkursas dar ir nesibaigė, bet pirmieji jo rezultatai patvirtino seną tiesą: Lietuva – tikras švogerių kraštas. Tautiečiams suteikta teisė balsuojant rinkti konkurse dalyvaujančius dainininkus, manau, patyrė visišką fiasko ir pašiurpino dainininkų mokytojus: talentingiausi dainininkai iš konkurso išmesti, o blogesni triumfuoja. Dainininkų mokytojams savo sumišimą teliko slėpti rankomis susiėmus galvas: sudužo jų galimybės parengti tikrus konkurso nugalėtojus, o talentai prarado savo svajones ir šansus užkariauti sceną. Daugiausiai balsuota už tuos, kurie daugiau dėmesio skyrė viešiesiems ryšiams, nei sunkiam darbui prie mikrofono. Kokia tokios „pergalės“ vertė, kai apgauni pats save? Priminsiu, kad anksčiau vykusio šokių konkurso nugalėtojo laurus yra „nuskynęs“ ir medinis bankininkas, vėliau dar sugebėjęs tapti ir krepšinio veteranų pasaulio čempionu, o dabar, įkūręs savo partiją, siekia prie pinigų galios prisidurti dar ir politinę įtaką… Kas atsitiko Lietuvai?

Tokie balsavimo rezultatai nėra jau tokie nekalti, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jie rodo, kad balsuotojams trūksta ne tik muzikinio išsilavinimo, bet ir žmogiškosios išminties bei suvokimo, jog ir kitų atliekamą darbą reikia vertinti realiai, kad nuo tokio pobūdžio emocijų kaip „myliu arba nekenčiu, balsuoju iš keršto arba, kad draugas paprašė“ prasideda asmeninė savigriova, kuri vėliau persiduoda ir į kitas viešojo gyvenimo sritis.

Štai politika. Rinkimai – tai tikrai ne grožio, dainavimo ar šokių konkursas – tai žymiai rimtesnis dalykas, nors jam atlikti reikia daug mažiau laiko (nueiti į rinkimų apylinkę ir balsuoti) nei valandų valandas tūnoti prie televizoriaus, spaudant telefono mygtukus. Pavyzdžiui, rinkimų į Seimą pasekmė – savęs ir savo svajonių, savo šeimos gerovės patikėjimas ketveriems metams (tiek laiko trunka kadencija) politikams, už kuriuos balsavai. Per daugiau nei du dešimtmečius buvo daug rinkimų. Ar atidavėm balsą pasidomėję, už kokią partiją balsuojam? Ar ji užtikrins mums darbą ir orų atlyginimą? Ar gausi, jeigu dirbsi, ligos atveju išmoką ar bedarbio pašalpą? Ar vaikai galės nemokamai mokytis ne tik mokyklose, bet ir universitetuose, ar kūdikiai turės pakankamai ikimokyklinių įstaigų, kad jų tėvai galėtų dirbti? Pagaliau, kaip ta politinė jėga reaguos į jūsų kritiką ir pastabas, jeigu tokias turėsime?

Partijos, esančios Seime yra daug gudresnės nei TV, organizuojanti kokį konkursą. Per du dešimtmečius valdžioje buvusios partijos Lietuvą pavertė džiunglėmis. Jos (partijos), tarsi chameleonai, išmoko vilioti rinkėjus ir jiems įtikti, išmoko keisti savo odos spalvą. Sunku patikėti, bet tiesa ta, kad Lietuva jau 20 metų yra valdoma vien dešiniųjų politinių jėgų. Tai būtų visai normalu, jeigu Lietuvos žmonės gyventų kaip kokie pasiturintys šveicarai. Bet dabar gyvename paradokse: vergai balsuoja už savo vergvaldžius ir paskui pyksta (ne ant savęs!) ant valstybės, kad juos visaip išnaudoja ir niekas jų negina.

Štai, kad ir beveik milijoninė pensininkų armija. Dauguma jų, tarsi viskuo aptekę milijonieriai savo balsus rinkimuose dažniausiai atiduoda laisvosios rinkos ir stambaus kapitalo atstovams – Tėvynės Sąjungai – Lietuvos konservatoriams, t.y. klasikinės dešinės atstovams, o paskui stebisi: darbo rinka liberalizuojama, darbo vietų mažėja, vaikai emigruoja, pensijos mažėja, su jais niekas nesiskaito, nedarbas išaugo, Sodra konvulsijose, valstybės skola taip šovė į viršų, kad ir karstui nebelieka. Štai ir dabar, matyt, džiaugiasi, kad pensijos bus grąžintos į prieškrizinį lygį. Ir nesvarbu, kad ne BVP augimo, o naujai paimtų paskolų sąskaita… O kaip vertinti šių metų vyriausybės vadovo metinę ataskaitą? Manau, vienintelis teigiamas jos dalykas: kaimyno kūdikis užmigo, manydamas, kad klauso sekamos pasakos.

Konservatorių koalicijos partneriai – liberalų partijos – jaunesnės savo narių amžiumi, todėl ir aktyvesnės. Jų dvasinis vadovas – laisvosios rinkos institutas, todėl nenuostabu, kad tai tikri monopolistų ir kapitalistų, neturinčių jokių socialinių skrupulų, draugai. Ypač gerą gyvenimo pamoką per šią kadenciją turėjo išmokti jaunimas, kurio balsais šios dvi partijos išgrindė sau kelią į Seimą. Mokamo aukštojo mokslo įvedimas – tarsi paminklas liberalų valdymui ir tamsus palikimas, stipriai pakeisiantis Lietuvą. Nesusimąstę balsuodami, dabar nesusimąstydami renkasi universitetus vakaruose, kur pigiau ir kokybiškiau moko. O kur dar liberalų bandymai privatizuoti Sodrą, pastangos siaurinti ir privatizuoti viešąjį sektorių, valstybės tarnybos griovimas, išaugusios teismų, prokuratūros ir teisingumo problemos? Šių partijų apsirūpinimas teisėtais ir neteisėtais pinigais rinkimams tapo parodomąja pamoka „neverslioms“ partijoms ir rinkėjams.

Daugiau nei dešimtmetį valdžios vairą savo rankose yra laikiusi LSDP. Tai tikrų tikriausia partija chameleonas, išbandžiusi visų vaivorykštės spalvų gamą. Save ji priskiria kairiosios politikos sparnui, bet, kai gauna teisę pavairuoti valstybę, vykdo dešiniosios pakraipos politiką. Viena kalba, kita daro, o trečia galvoja – kuo ne chameleonas? Jokių rinkiminių pažadų vykdymo. Nepadorūs pajamų skirtumai, visiškas socialinio teisingumo ignoravimas, solidarumo naikinimas, Lietuvos turto privatizacijos – tik nedidelė šios partijos „pasiekimų“ dalis. Kartais dešinieji konservatoriai, priimdami politinius sprendimus, būna žymiai kairesni nei „kairioji“ LSDP.

Įdomus ir Darbo partiją įprasminantis chameleonas. Šiandieną jo spalva mėlyna – juk įsitvirtinta reitingų viršūnėje. Bet, ko gero, šiam chameleonui iš pradžių turėtų rūpėti išvengti pilkai dryžuotos spalvos, derančios prie valstybinių namų grotų. Šios partijos vadovai aiškina, kad Darbo partijos byla, jau kelintus metus esanti teisme (juk 20 mln. nuslėpta nuo valstybės), Lietuvos žmonėms nebeįdomi. Tik nepaaiškina kodėl? Ar todėl, kad bandoma tiek užvilkinti bylą, jog įsigaliotų senaties terminas ar todėl, kad „žino, kaip daryti“? Viskas panašu į tai, kaip anksčiau, kai buvo žadėta Lietuvos žmonėms sukurti rojų, vadovaujantis vienetukų programa. Šis pavyzdys tik įrodo kokios vertės yra mūsų politinė sistema, jeigu nebaudžiamai šalia sugyvena šešėliniai pinigai ir politika. Spalio mėnesio rinkimai bus geras testas rinkėjams: mėlynuosis ar dryžuosis jiems akyse?

Paskutinė biudžetinė partija Seime – „Tvarka ir teisingumas“. Jeigu jie – tokia tvarka ir teisingumas, kaip vadovavimo Vilniaus savivaldybei laikais, tai geriau nereikia: ir STT, ir FNTT patrūks nuo darbo. Šis partinis chameleonas, kiek pamenu, paskelbęs karą tuo metu valdžiusiam politiniam drakonui, dabar, kaip toje Rytų pasakoje, tapo panašus į jį patį. O dar partijos pirmininkas, lyg iš pelenų atgimęs feniksas, tuoj pat siūlosi esamą Konstituciją pakeisti į tiesioginį tautos valdymą. Gal vis tik nereikia, nes tuo susigundyti gali tik avantiūristai ir anarchistai? Pagailėkim savęs ir valstybės.

Nepaprastai sudėtinga žmonėms išsirinkti jiems tinkančias politines partijas, nes per visą šį laikotarpį rinkėjai taip ir nenubaudė nei vienos juos apgavusios politinės jėgos. Per 22 metus patikimų partijų ar politinių jėgų atranka taip ir nebuvo pradėta. Kiekvienas rinkėjas turėtų savęs paklausti: ar išlaikys dar vieną 4 metų kadenciją jis, jo šeima ir valstybė, jeigu vėl ateis panašios kaip ir iki šiol šalį valdžiusios politinės jėgos? O gal jau šių metų spalį rinkėjai privalės pasirinkti kažką naujo? Tik nesakykite, kaip tie susireikšminę politologai, kad daugiau nėra už ką balsuoti…

Bėda ta, jog Lietuvoje beveik nėra nepriklausomų politologų. Visi tarnauja kuriai nors juos maitinančiai politinei jėgai. O tai labai trukdo augti ir vystytis pilietinei Lietuvos visuomenei. Todėl politologai, kaip ir apklausas organizuojančios agentūros, ne informuoja visuomenę, o akivaizdžiai formuoja ir perša jai konkrečių politinių jėgų užsakytą nuomonę. Čia žmonėms nepadeda ir žiniasklaida, nes jos savininkai taip pat yra tendencingi ir savo priemonėse skelbia tik jų palaikomų politinių jėgų nuomonę. Seiminės partijos, pasipildžiusios biudžeto lėšomis, nesivargina: tikisi, kad jų pasamdytos viešųjų ryšių kompanijos, rinkėjams taip nupudruos smegenis, jog galvoti už ką balsuoti tiesiog nereikės.

Visuomenė yra palikta pati sau ir padėti gali tik pati sau. Domėjimasis politika, pilietinis aktyvumas ir įsitraukimas į visuomeninę veiklą, politinio išprusimo gilinimas, dalyvavimas mitinguose ir kitose pilietinėse akcijose gali rinkėjus mobilizuoti ir dar iki šių metų spalio padėti susivokti, ką rinktis ir už ką atiduoti savo balsą. Ne veltui valdantieji imasi priemonių, kad ateinantys rinkimai nieko nepakeistų ir prie valstybės vairo liktų tie patys Seimo ir biudžetiniai politikai. To įrodymas – Prezidentės iniciatyva priimta nauja Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo įstatymo redakcija, diskriminuojanti neparlamentines partijas. Dabar gi viskas daroma, jog visuomenininkai „Už teisingumą Lietuvoje“, pradėję šventą darbą – visuomenės švietimą, teismo būtų nuteisti. Kad kitiems būtų pamoka. Ką gi, dabar visuomenės rankose atsakomasis ėjimas, nes jai reikalingi ne tik skaidrūs, bet ir teisingi rinkimai.

No comments yet... Be the first to leave a reply!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: