Ar Lietuva pribrendo teisingiems rinkimams?

Po to, kai labai aiškiai suinteresuotų asmenų iniciatyva buvo priimtos Politinių partijų veiklos finansavimo įstatymo pataisos, įtvirtinusios diskriminaciją (finansuojant biudžeto lėšomis tik seiminių politinių partijų veiklą), dabartinė Lietuvos politinė sistema dirbtinai suskilo į dvi dalis. Vieną jų dalį sudaro taip vadinamos biudžetinės, t.y. dabar Seime esančios partijos. Kitą – už Seimo ribų veikiančios partijos (nesisteminės), kurioms dabar teko ir ypatingas vaidmuo – savo formaliu egzistavimu įtikinti ES ir likusį pasaulį, kad Lietuvoje veikia pilnavertė demokratija.

Manipuliuodamos įstatymu, seiminės partijos pasisavino visai politinei sistemai skirtas finansines lėšas. Tikrąjį savo veidą parodė ir Prezidentė, kuri ne tik kad pritarė, bet ir klastingai, patarėjams iš anksto sumodeliavus tokių pataisų pasekmes, inicijavo jas, o vėliau ir patvirtino. Tokia Parlamento ir Prezidentės pozicija akivaizdžiai atspindi seiminių partijų protegavimą ir įsitikinimą, kad Seime liks tos pačios partijos tik su pasikeitusiais vaidmenimis. Ir kurčiam, ir aklam aišku, jog rinkimų metu sisteminės ir nesisteminės partijos privalės varžysis akivaizdžiai nevienodomis sąlygomis.

Spalį vyksiančiuose rinkimuose nesisteminės politinės jėgos išsyk atsidūrė nepalankioje padėtyje, nes savo veiklą galės paremti tik narių įnašais. O norint dalyvauti rinkimuose, už kiekvieną piršto pajudinimą reikia susimokėti daugiatūkstantinius užstatus, pvz., už teikiamą bendrą rinkimų sąrašą, už kiekvieną dalyvį vienmandatinėje apygardoje. O kur dar spaudos priemonių užsakymai, reklama, laidos per radiją ir TV. Todėl kai kurios partijos nerimaudamos kelia klausimą: ar, esant tokiai padėčiai, spalio mėnesį Lietuvoje įvyksiantys rinkimai galės būti laikomi teisingais ir teisėtais? Kol kas pataisų iniciatoriai ignoruoja nesisteminių partijų nusistebėjimus ir kritiką, kad politiniai sukčiai vidury baltos dienos, akiplėšiškai lietuviškos demokratijos mašinai iš padangų išleido orą. Tenka konstatuoti, jog demokratiniai procesai Lietuvoje iš esmės sustabdyti, nes politikoje būtinam nuolatiniam atsinaujinimui ir sąžiningai konkurencijai vietos nebeliko.

Protesto judėjimas plečiasi. Štai ir Krikščionių partija išsiuntė atvirą laišką ES vadovams, atsakingiems už demokratijos priežiūrą (p. Viviane Reding, Europos komisijos pirmininko pavaduotojai, Teisingumo, pagrindinių teisių ir pilietybės komisarei, taip pat p. Juan Fernando Lopez Aguilar Europos Parlamento Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto pirmininkui). Akivaizdu, jog toks kreipimasis būtų neįsivaizduojamas dar iki Lietuvos įstojimo į ES 2004 metais. Tačiau dabar veiksmas vyksta jau ES šalyje. Šios politinės jėgos nuomone, rinkimai negalės būti demokratiški ir sąžiningi, jei juose realiai galės „varžytis“ tik vadinamosios biudžetinės partijos.

Įdomu, jog pirmą kartą terminą „teisingi (sąžiningi) rinkimai“ pavartojo opozicinės politinės jėgos Rusijoje per praėjusių metų gruodyje vykusius rinkimus į valstybės Dūmą. Opozicija pareiškė abejones dėl Vyriausios rinkimų komisijos darbo skaičiuojant rinkimų rezultatus. Buvo pateikta tūkstančiai skundų ir įrodymų, kad dalis balsų buvo atimti iš rinkimuose dalyvavusių partijų ir begėdiškai pridėti valdančiosios partijos naudai. Tai sukėlė didžiulį rinkėjų nepasitenkinimą, kuris išsiliejo į šimtatūkstantines protesto demonstracijas Maskvoje ir kituose šalies vietose. Protesto akcijų kiekis ir mastas privertė valdančiuosius daryti politinei opozicijai nuolaidas. Buvo supaprastinti reikalavimai naujų politinių partijų registravimui, o prezidento rinkimų metu buvo kalbama apie viešumo, skaičiuojant balsus, didinimą.

Opozicija nuosekliai ėmėsi aktyvios veiklos, ugdydama Rusijos visuomenėje pilietiškumą. Rusijos žmonės mokosi ne tik mitinguoti ar demonstruoti, o valdžiai ėmusis represijų prieš opozicijos vadus ir šių akcijų organizatorius, piliečiai atranda vis naujų protesto formų: susibūrimai ir pasisėdėjimai skvereliuose, stovyklaviečių parkuose kūrimas su maitinimu ir nakvyne, organizuojamos vaikštynės miestiečių mėgstamose vietose, vieši susitikimai atvirame ore su rašytojais ar kultūros veikėjais ir pan. Protesto judėjimas plečiasi ne tik priemonių ar žmonių skaičiumi, bet ir savo geografija. Maskva, Peterburgas, Astrachanė, Novosibirskas, Vladivostokas ir kiti Rusijos miestai įsijungia į bendrą protesto judėjimą. Po truputėlį ir masinės informacijos priemonės drąsiau ir atviriau kalba tiesą apie protestų mąstą ir valdžios vykdomas represijas.

Rusijos gyventojai pabudo po to, kai suprato, jog jų politinis elitas elementariai vagiliauja ir sukčiauja rinkimuose. Bet ar mums čia – Lietuvoje reikia laukti neteisingų rinkimų rezultatų iki spalio, jeigu jau dabar žinomos priemonės, kuriomis jie bus pasiekti? Manau, kad Rusijos piliečių pavyzdys bus užkrečiamas bei turės savo pasekėjų ir Lietuvoje. Pilietinis aktyvumas gali gerokai pakoreguoti ateinančių rinkimų rezultatus. Teismas, teisiantis sąjūdininkus už teisingumo siekį Lietuvoje, vidaus struktūrų vadovų grasinimai protestuojantiems žmonėms taip pat yra savotiškas lakmuso popierėlis, atspindintis susiklosčiusius santykius tarp visuomenės ir politinių jėgų, esančių valdžioje. Permainų politikoje būtinumas akivaizdus. Tą patvirtina ir jau įvykę bei permainas atnešę prezidento rinkimai Prancūzijoje, išankstiniai parlamento rinkimai Graikijoje. Dar prisiminkime ir Čekiją, kurioje tradicines partijas pakeitė smulkiosios, iki tol net parlamente nebuvusios opozicinės partijos. Ir nieko baisaus neatsitiko – visur verda gyvenimas.

Būtent šie pavyzdžiai atspindi tikrąją demokratiją, kai nepatenkinta visuomenė nebijo siekti permainų, nes jų trokšta ir joms pritaria. Tenai jokie politikai ar partijos negali iš anksto ant galvos dėtis rinkimų nugalėtojo lauro vainiko, nes pasipiktinusios tautos būtų išnešti iš politinės arenos kojomis į priekį. O mes jau dabar regime ir politikų, ir masinių informacijos priemonių, ir politologų tikslingas pastangas iš anksto suformuoti rinkėjų nuomonę ir net „atspėti“ būsimus rinkimų nugalėtojus.

Taigi, mielieji, teisingų rinkimų būtinumas Lietuvoje taip pat tampa akivaizdus. Surūgęs ir užsistovėjęs vanduo, pavertęs Lietuvos politinę sistemą pelke, privalo būti atnaujintas.