Visa prezidentės kariauna – Seime

Metinis Prezidentės pranešimas nuvylė. Nuvylė tuo, kad jo turinys buvo skirta tik politikams ir politinėms partijoms (lyg kariuomenės vadas prieš lemiamą ataką „užvedinėtų“ savo kariauną). Ir dar ne visiems politikams ir partijoms, o tik tai jų daliai, kurie buvo susirinkę Seime. Šalies vadovė aiškiai davė suprasti, kam jie turi būti dėkingi už tai, kad buvo inicijuotos ir patvirtintos naujos politinių partijų finansavimo įstatymo pataisos. Juk pasinaudojus turimomis rėmėjų „aukomis“, dar pridėjus visai politinei sistemai skirtas biudžeto lėšas (na ir kas, kad kitos partijos nieko negavo), leis čia sėdintiems be vargo dalyvauti ateinančiuose rinkimuose. Šioje vietoje šventvagiškai nuskambėjo iš nesisteminių partijų nugvelbta mintis, kad rinkimuose partijos „turėtų varžytis ne pinigais, o idėjomis“. Todėl, pasak pranešėjos, partijoms ginčytis dėl skirtingų valstybės prioritetų yra nesolidu ir visiškai neverta. Šioje vietoje Prezidentė visiškai teisi – visos seiminės partijos, nepaisant jų atstovaujamų ideologijų, yra vieno veido, vieno turinio bei vienodų troškimų – nežiūrint į padėtį šalyje – toliau išlikti prie valdžios lovio. Tikrai būtų logiška, jeigu pranešimo šios dalies pabaigoje Prezidentė būtų pasiūliusi seiminėms partijoms į rinkimus eiti vienu, t.y. bendru seiminiu sąrašu – neliktų perimamumo problemų. Akivaizdu, kad teisingų rinkimų klausimas išlieka aktualus ir toliau, nes pagal dabartinę Prezidentės sampratą, Lietuvos politinė sistema baigiasi ties Seimo sienomis.

Nežinau, ar šalies vadovė susipainiojo, ar pavargo nuo problemų vardijimo, bet svarbiausių bėdų – ji taip ir nepalietė. Klausantis Prezidentės tapo aišku – Lietuva tikrai netaps Šveicarija, nes savų bankų neturi, o esantys užsieniniai pelną iš Lietuvos išsiveža savų piliečių gerovei užtikrinti. Matyt, Lietuva netaps ir kosminės pramonės lydere pasaulyje, nes lazerinių technologijų taip pat ne visiems reikia. Bet kaip gyventi toliau? – atsakymo neišgirdom.

Tauta, manyčiau, laukė iš Prezidentės receptų, kaip atsikratyti dviejų giltinių, dabar negailestingai šienaujančių Lietuvą – nedarbo ir emigracijos. Tyla šiais klausimais, verčia kurti įvairias sąmokslo teorijas, nes per daug įtartinai atrodo tarsi unisonu dirbanti vyriausybė ir Prezidentė. Gal žmonių Lietuvoje turime per daug? Abi valstybės struktūros teikė metines ataskaitas ir abi, lyg susitarusios, nutylėjo šias bėdas… Tada nenorom formuluojasi klausimai, pavyzdžiui: ar galima pasitikėti vyriausybe, pažadėjusia reformuoti pensijų sistemą? Juk be darbo vietų kūrimo – vienintelio tikro pensijų sistemos reformos kelio, visi kiti sprendimai – tai, iš esmės, tik greitesnis ar lėtesnis žmonių palikimas ateityje be pensijų. Tokiu atveju reikia kalbėti apie pensijų sistemos naikinimą, o ne reformą. Prezidentė tesugebėjo pasakyti, kad pensijų reforma įstrigo. Beje, darbo vietų kūrimas – vienintelis kelias ir „Sodros“ finansinių problemų įveikimui. Deja, privatus sektorius jau įrodė, kad yra neįgalus ar nepajėgus kurti naujas darbo vietas. Ar Darbo kodekso liberalizavimas, kurio taip siekia valdantieji, leistų darbdaviams sukurti naujas darbo vietas? Esu įsitikinęs, kad jos būtų kuriamos ne mūsų žmonėms, o trečiųjų šalių piliečiams, bet ir tai tik laikinai, jiems ieškant kelių į kitas ES šalis. Tokia Darbo kodekso „reforma“ tik dar labiau įsuktų emigracijos smagratį. Deja, bet darbdavių tarpe pilietinės savimonės ir socialinės atsakomybės supratimas ir po 22 metų tėra tik užuomazgoje. Bet kodėl pamirštama, kad valstybė taip pat yra darbdavys ir dar labai nemažas?

Pasekmės rodo, kad mūsų šalis du dešimtmečius, vedama savanaudžių ir talento neturinčių politikų, visą šį laiką taškėsi didžiausiu Lietuvos turtu – kvalifikuota darbo jėga. Vykdoma politika (arba jos nebuvimas) atvedė prie logiškų pasekmių: ne tik netenkam darbo jėgos, bet ir kaip valstybė kasmet beviltiškai senėjam, prarasdami jos ateitį. Nors ES vadovai Lietuvą įvardija kaip pavyzdį, kad griežtas taupymas gali sugrąžinti ekonomikos augimą, tačiau realybė byloja ką kitą – žmonės bėga iš Lietuvos, norėdami susigrąžinti prarastą perkamąja galią, kurios nesugrąžina net ir sparčiausi ekonomikos augimo tempai visoje ES. Vyriausybė džiūgauja, jog 2011 m. į Lietuvą sugrįžo beveik 10 000 gyventojų daugiau nei 2010 m. O aš manau, kad šio sugrįžimo priežastis yra kita: išvykstama buvo visai nepasiruošus – tautiečiai paskubom bėgo iš gimtinės, nepasirūpinę svetur nei darbu, nei gyvenamąja vieta, o pamatę, kad ir ten padėtis ne kokia, darbų stinga, dantis sukandę grįžo. Tai iš tiesų priminė, kaip sako emigrantai, evakuacijos procesą ir čia, manau, džiaugtis tikrai nėra kuo.

Kodėl Prezidentei nekelia nerimo balandžio mėnesį „Eurostat“ paskelbti tyrimai, nurodantys, kad tautiečio darbas Lietuvoje yra vertinamas keturis su viršum kart mažiau nei ES vidurkis? Pagal valandinės darbo jėgos sąnaudas Lietuvoje (5,5 euro), žymiai atsiliekame nuo ES vidurkio (23,1 euro). Nenorom užduodi klausimą: ar kainos už prekes ir paslaugas Lietuvoje irgi tiek pat kartų mažesnės nei ES? Tai aiškiai rodo, kad Marijos žemė yra netinkama gyvenimui vieta. Šio skirtumo mažinimas turėtų tapti visų politinių jėgų pagrindine emigraciją stabdančia priemone. Tuo tarpu Lietuvoje gaunamu pelnu darbdaviai tikrai negali skųstis: jis net ir juodžiausiais krizės metais, kai valstybė drastiškai ribojo savo išlaidas, o darbo rinkoje vyko totalinis dirbančių žmonių atlyginimų mažinimas, jų pelnas liko nepadorus ir savo dydžiu, ir santykiu su mokamais atlyginimais. Tas pats yra ir dabar.

Suprantu, kad idealių ataskaitų nebūna – visada surasi prie ko prisikabinti. Bet tol, kol Lietuvos politinis elitas teiks panašaus turinio metines veiklos ataskaitas, nuošalėje palikdamas nepatogius klausimus, lipti iš duobės nepradėsime. Pirmiausiai valdžia turi atsigręžti į žmones. Tai, kas vyksta pastaruosius du su viršum dešimtmečius emigracijos srityje, didžiausią kaltę turėtų prisiimti politikai, visą šį laikotarpį pataikavę vienai darbo rinkos dalyvių pusei. Norime to ar ne, bet politinė valia ir emigracija turi tiesioginį ryšį. Ir kiekvienos šalies emigracijos rodikliai, tarsi paminklas, įprasmina ir atspindi konkrečių politinių jėgų sugebėjimą ar nesugebėjimą valdyti šalį.

Todėl mums visiems būtina nauja politika ir vieša, skaidri bei suprantama politinė valia, leidžianti žmonėms prognozuoti savo ateitį. Bet rinkėjams verta žinoti: naujos politikos tikrai nepradės politikai, supančioti monopolistų pančių arba darbdavių, finansavusių jų partijų veiklą.