Paskutinė A.Kubiliaus dovana Lietuvai: sukam Pietryčių Azijos link?

Keisti tie mūsų politikai. Sąjūdžio metu visi sutartinai kalbėjo: “Istoriškai esame civilizuotos Europos dalis, todėl ten ir norime sugrįžti“. Prieš daugiau nei dvidešimt metų eilinį kartą, atrodo, pavyko sugrįžti Europon. Norisi tikėti, kad visiems laikams, bet daugėja ir nelabai tuo tikinčių. Bet tuomet politikoje… ir prasidėjo. Prasidėjo todėl, kad savos patirties neturėjome, o europietišką gyvenimo būdą reikėjo perimti ir sukurti jau savo valstybėje. Vienos srities įstatymai už pagrindą buvo paimti Didžiosios Britanijos, kiti – iš Vokietijos, treti – iš Švedijos ir t.t.. Taip savo valstybėje sukūrėme tikrą europinių valstybių įstatymų mišrainę, kurią, pagardinę dar ir savo supratimu, ant savęs dabar ir išbandome. Tenka pavargti, nes ne visi įstatymai tapo savastimi, todėl jie mus ir „pjauna“: yra neaiškūs, nepatogūs, kai kurie nepriimtini ir pan. Gera buvo vakariečiams priiminėti savo įstatymus: į įstatymo rūbą jie „įvilkdavo“ tuos santykius, prie kurių visi jau buvo įpratę ir tapę vos ne papročiais. Laikantis jų, niekam nereikėjo savęs prievartauti ar kaltinti politikus, kad jie, priimdami vieną ar kitą įstatymą, visiškai prašovė pro šalį…

Bet mes lietuviai, matyt, nebūtume lietuviais, jeigu ir čia staiga netaptume originalais. Vietoj to, kad bandytume susigyventi su jau priimtais įstatymais – juk gyvena gi kažkur, laikydamiesi tų pačių reikalavimų žmonės, mūsų politikai pradėjo ieškoti naujų Lietuvos vairavimo krypčių. O jas nurodė Laisvosios rinkos institutas, pareikšdamas, kad individualaus asmens laisvė yra svarbiausia ir privalo dominuoti prieš kolektyvizmą ir valstybę. Politikai, tarsi dresiruotų jaučių banda subaubė: „Nereikia mums tos Europos su savo solidarumu. Suksime Amerikos link“. Ir tautos neatsiklausę, pradėjo taškyti po privatizacijos likusį paskutinį valstybinį turtą, juk „privatininkas visada geriau valdo už valstybę“, o ir viešojo sektoriaus pačią pelningiausią dalį paslaugų politikai paslaugiai perdavė į privačias rankas. Ne tik verslas, bet ir valdžioje esantys politikai bei politinės partijos visuotinos krizės sąlygomis, spėjo gerai pasišildyti rankas. Politikai net ir nepajuto, kaip visa Lietuva nepaprastai greitai atsidūrė monopolistinio kapitalo gniaužtuose, kurių, stengdamiesi išvengti, Lietuvos žmonės skubėjo krautis lagaminus.

Bet Amerika nebūtų Amerika, jeigu nepamokytų siekiančių ją sekti ir dar, vadovaujant LLRI, bandančių „aplenkti“ akiplėšų. Amerikos bankams beatodairiškai skatinant vartojimą, kilo ekonominė krizė, Lietuvos žmones palikusi su skyle kišenėje ir špyga piniginėje. Politikai, kaip įprasta Lietuvoje, nedelsiant ėmėsi ieškoti „naujų trasų“ Lietuvai vesti. Taigi, Europa nepatiko, Amerika išdūrė… Premjeras su visa savo kunigaikščių iš ministerijų svita, tarsi koks magas sugebėjo šuniui po uodega pakišti dvidešimt du metus Lietuvoje veikusį europinį socialinio dialogo modelį ir, nepaisydamas esančių aiškių nesutarimų tarp socialinių partnerių ir vyriausybės, pateikė Seimui priimti Darbo kodeksą liberalizuojančias priemones. Nevardinsiu jų, nes pakankamai daug apie jas pasakyta. Tenoriu atkreipti dėmesį į tai, kad šių priemonių priėmimas Lietuvą neabejotinai išbrauks iš Europos valstybių tarpo. Bet pakliūsime ne į Ameriką ar Airiją, kaip per keturis metus visiems ausis išūžė Premjeras, o… į Pietryčių Aziją.

Iš pradžių darbo santykių srityje tapsime tokie patys kaip Tailandas, Kambodža, Laosas, Vietnamas ir Kinija. Tapsime savotišku Pietryčių Azijos filialu ES ir Europoje. Na ir kas, kad nepaisant visų mūsų politikų pastangų, Lietuvoje derlių rinksime tik vieną kartą (aišku, jeigu pavasarį ką nors pasodinsime), o ne du ar tris kartus – kaip ten. Negi Premjeras tikisi, kad siūlomos priemonės padės išspręsti ir demografines tautos problemas, užtikrinant penkių – aštuonių vaikų dydžio šeimas, kaip Azijoje. Nes kitaip ten žmonės elementariai neišgyventų. Teks pareklamuoti konservatorių Šeimos politiką, nes Darbo kodekso liberalizavimas ir atskleidžia tikrąją konservatorių vykdomos Šeimos politikos esmę ypač per darbo santykių sritį: mažiau teisių darbuotojui – mažiau garantijų – mažiau laiko šeimoje, bet už tai laikinos darbo sutartys ir daugiau laiko darbe – daugiau pelno darbdaviui. Štai tikrasis konservatorių ir liberalų “Family policy in action“.

Per šią kadenciją politikai iš tiesų visiems mums daug pridirbo ir patys prisidirbo. Visuomenės, socialinio dialogo ignoravimas ir vykdoma politika rodo, kad ši politinė sistema jau išsisėmė. Jos nereanimuos ir Prezidentės inicijuotos politinių partijų veiklos finansavimo pataisos, nes jos orientuotos, deja, tik į pasekmes, o ne į politinės sistemos ligos priežastis – korupciją, monopolijas, politikos ir verslo susiliejimą, politinį parsidavinėjimą, grupinius interesus ir totalinį tautos interesų ignoravimą. Balsavimas Seime dėl atominės elektrinės tik dar kartą patvirtino, kad šiame pastate posėdžiaujančiais politikais pasitikėti jau nebegalima. O politikų blaškymasis tik artina esamos politinės sistemos agoniją.

Aš pats net neabejoju, kad noriu gyventi Europoje, bet manęs politikai neklausia. O tu, pilieti, ar nori gyventi Azijoje? Ir tavęs neklausia? Ką darom?

No comments yet... Be the first to leave a reply!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: