Palikimas ir tęstinumas

A.Kubiliaus vyriausybė „sėkmingai“ tęsė prieš ją buvusių vyriausybių politiką. Nenumaldomai artėja metas, kai teks palikti valdžios ratus. Demokratiniai rinkimai ir lemia, kad išeiti teks. Todėl ši vyriausybė mums visiems, tarsi mirštantis tėvas vaikams, paliks savo palikimą. Ką su juo darysime?

Trečiųjų prezidentavimo metinių sukaktuvių proga prezidentė įspėjo, kad po spalio mėnesį įvyksiančių rinkimų, ateinančios politinės jėgos privalės tęsti dabartinių valdančiųjų politiką. Gal ir sutikčiau su prezidente, bet tik su viena sąlyga. Politinis tęstinumas yra įmanomas tik tuomet, jeigu jis vykdomas valstybės ir jos piliečių (jiems sankcionavus) interesų pagrindu. Deja, emigracijos iš Lietuvos mastas, teisingumo lygis šalyje ir tautos nušalinimas nuo svarbiausių valstybės klausimų sprendimo, prezidentės propaguojamą politikos tęstinumą, paverčia itin probleminiu. Ar tauta sutiks su tokia tęstinumo politika, apie kurį rašysiu toliau?

Lietuva, kaip ir kitos dvi Baltijos šalys įeina į 64 skurdžiausių ES regionų sąrašą. Į jį patenka regionai, kuriuose BVP vienam žmogui neviršija 75 proc. BVP vienam gyventojui Latvijoje pagal pirkimo galios paritetą sudarė vos 54,3 proc. nuo vidutinio BVP lygio ES. Lietuvoje šis rodiklis siekia 58,6 proc., o Estijoje 67,7 proc.

Nieko nėra geriau už praktinį pavyzdį, kurį radau Delfyje. Bloomberg paskelbė: „Kai prabangių automobilių prekyba Vilniuje užsiimanti bendrovė jaunam lietuviui pasiūlė už darbo valandą mokėti 1,86 dol. (4,89 lt.), vyras teigia galutinai supratęs, jog atėjo metas nešdintis iš Lietuvos. Jam siūlytas atlygis sudarė 33 proc. turėto atlyginimo iki krizės. Tai buvo paskutinis lašas, teigia 27 m. vyras, išvykęs į Jungtinę Karalystę. Dabar jis uždirba 9,88 dolerius (26 lt.) už darbo valandą. Jis dirba indų plovėju, studijuoja muziką Derbio universitete. Uždirbamų pinigų pakanka pragyventi neskurstant.“

Gyvename paradoksaliame pasaulyje: Lietuva ES šalis, turime kvalifikuočiausią darbo jėgą, dirbti mokame (tą įrodo emigrantų darbo užsienyje įvertinimas), bet čia, Lietuvoj, uždirbame lietuviškus atlyginimus, o už prekes ir paslaugas mokame ES kainomis. Emigracijos skaičiai patvirtina – Lietuva tapo gyvenimui nepalankia erdve.

Lietuvoje dar laikosi tik tie, kas sukandęs dantis dar dirba. Apie lojalumą darbdaviams ar darbovietei esamomis sąlygomis kalbėti netenka. Tokio jausmo dirbantieji nepažįsta, nes jis jiems ir neugdomas. Statistikos departamento duomenimis pernai net 81,8 proc. 15 metų ir vyresnio amžiaus emigrantų prieš išvykdami iš šalies nedirbo vienus metus ir ilgiau (2010 m. – 85 proc.). Tikriausiai jau niekam ne paslaptis ir tai, kad senjorai – pensininkai, pradėjo savarankiškai ieškoti sezoninio ir kitokio darbo ne Lietuvoje, o kitose ES šalyse.

2011 m. kas antras emigrantas išvyko į Jungtinę Karalystę, dešimtadalis (10, 4 proc.) – į Airiją, 7,1 proc. į Norvegiją, 7 proc. – į Vokietiją, 3,6 proc. – Į Ispaniją, 3,3 – į JAV, 2,4 proc. – į Švediją, 2 proc. – į Rusiją.

Kad padėtis nesitaiso, rodo ir Gyventojų registro tarnybos duomenys: per šių metų pirmą pusmetį savo išvykimą deklaravo 21 171, t.y. beveik 3 000 gyventojų daugiau, nei 2011 m. (18 210). Nors Vyriausybė svaigsta, kad emigracija baigiasi, nes 2011 m. į Lietuvą sugrįžo 3 kartus daugiau (15 000) emigrantų, nei 2010m.

Šių metų sausį „Eurostat“ paskelbė naujausius ES narių minimalios mėnesinės algos (MMA) rodiklius, leidžiančius pažvelgti kaip bendrame Europos kontekste mes atrodome. Lietuvoje MMA siekia 800 lt. (232 eurus). Tai trečias rodiklis nuo galo tarp 20 valstybių. Mažiau uždirba rumunai (162 eurai) ir bulgarai (138 eurai). Tarp Baltijos šalių pirmauja estai (290 eurų), latviai (286 eurai). ES vidurkis – 748 eurai, t.y. didesnis nei mūsų VDU. Didžiausia MMA yra Liuksemburge (1 801 euras) ir Airijoje (1 462 eurai). Pvz. JAV – 971 euras. Tas 50 Lt. padidintas MMA yra „monkės biznis“ ir nieko nepakeis.

Balandžio mėnesį „Eurostat“ paskelbė savo tyrimus, nustatydama, kad lietuvio darbas Lietuvoje yra vertinamas keturis su viršum kart mažiau nei ES vidurkis. Pagal valandinės darbo jėgos sąnaudas Lietuvoje (5,5 euro), žymiai atsiliekame nuo ES vidurkio (23,1 euro).

Jungtinių tautų Tarptautinė darbo organizacija pirmą kartą paskelbė vidutinių pasaulio atlyginimų ataskaitą. Tyrime dalyvavo 72 valstybės. Ši alga buvo skaičiuojama pagal perkamosios galios paritetą (PGP). Taigi vidutinis mėnesinis atlyginimas pasaulyje yra 1 480 JAV dolerių. Čia taip pat atsižvelgta į tai, kad skirtingose valstybėse už 1 dolerį galima įsigyti skirtingų prekių, paslaugų ir pan. Pavyzdžiui, Kinijoje darbininkas per mėnesį uždirba 200 dol., tačiau įvertinus perkamąją galią, paaiškėja, kad atlyginimas siekia 400 JAV dol. Dar reikia turėti omenyje ir tai, kad trečdalis pasaulio gyventojų per dieną gauna mažiau nei 2 JAV dol. Įdomu ir tai, kad turtingose valstybėse 90 proc. dirbančiųjų gauna pajamas pagal darbo sutartį. Pietryčių Azijoje tik 25 proc. gyventojų dirba pagal darbo sutartis. O mūsiškiai darbdaviai tik ir stengiasi išvengti neterminuotų sutarčių. Juk aišku, kad ne į Europą, net ir ne į Ameriką nori nuvesti Lietuvos darbo rinką mūsų Darbo kodekso liberalizuotojai. Tai gal mūsų kelias į Pietryčių Aziją?

Lietuvoje turėdami vidutinį atlyginimą apie 1 100 JAV dol. pagal perkamosios galios paritetą, taip pat esame apatinėje lentelės dalyje, atsilikdami nuo artimiausių Jamaikos, Rusijos, Estijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Makedonijos. Lenkiame Argentiną, Latviją, Serbiją, Čilę ir t.t. Beje, mūsų kaimynė Lenkija yra pirmoji, pasiekusi pasaulinį VDU vidurkį (1 500).

Kaip matom, esame pačių įvairiausių tyrimų suvestinių lentelių apatinėse dalyse. Visur turime mažiau arba atsiliekame daugiau. Keista tai, kad dabartiniai politikai, vykdydami savo politiką, orientuoja šalį ne esamų trūkumų mažinimui ar jų pašalinimui, o savo sprendimais dar labiau komplikuoja padėtį, didindami atotrūkį nuo pirmaujančių šalių. Deja, pamoka iki galo neišmokta. Ar dar nepakanka laisvosios rinkos instituto deklaruotų nesąmonių apie efektyvų privatininką ir nemokantį dirbti valstybininką? Ką turi Lietuva po dviejų dešimtmečių beatodairiško politikų tikėjimo LLRI? Lyg vėžį, įsigalėjusį monopolį ekonomikoje, energetikoje, šildyme, prekyboje, naftos ūkyje? Stebime ne efektyvumą, o labai efektyvų ir neturintį ribų privatininkų gobšumą. Lyg paršelis, įleistas į bažnyčią, jis jau užsirioglino ir ant altoriaus – ir jam vis maža. Valstybinį monopolistą valdžia būtų pažabojusi, o privatininkas, pasislėpęs už suktų teisinių vingrybių, dar ir akis plėšo, atimdamas iš žmonių bet kokią viltį į teisingumą.

Norime sustabdyti emigraciją iš Lietuvos? Vienareikšmiškai turime gerinti teisinę, socialinę, ekonominę, sveikatos, švietimo bei kultūros padėtį čia, Lietuvoje, sudaryti sąlygas skaidriam ir lengvai valdomam bei kontroliuojamam smulkiajam verslui. Kova su šešėliniu verslu turi tapti ne vienadiene akcija, o nuolatiniu gyvenimo būdu. Skaidrūs viešieji pirkimai ir efektyvi kova su korupcija, turi prasidėti nuo politikų „švarių rankų“ ir skaidrios sprendimų priėmimo politikos. Neabejotinai viena iš emigraciją stabdančių priemonių bus kova su dabar įsigalėjusiomis monopolijoms. Ko gero, teks gerai pamąstyti ir apsispręsti, kad visuomenei ypač jautrios monopolizuotos sritys (pvz. šildymas) turės būti sugrąžintos valstybei, teisingai atlyginant jų savininkams. Praktika rodo, jog dabartiniai savininkai nesugeba susitvarkyti su tekusia atsakomybe, nes jų orientacija vien tik į pelną niekaip nesiderina kartu su privatizuota sritimi atitekusia socialine atsakomybe. Reikia sutikti ir su tuo, kad pats geriausias esamų problemų sprendimas – investuotojų pritraukimas. Tačiau yra ir sąlyga – reikia mokėti išsaugoti savo kvalifikuotą darbo jėgą, nes kitaip ją susiurbs ekonomiškai stiprios šalys.

Ir dar du esminiai dalykai. Valstybė turi prisiminti seną savo priedermę – ne tik sudaryti sąlygas kitiems kurti darbo vietas, bet ir pačiai dalyvauti jas kuriant. Deja, privatininkai Lietuvoje darbo vietų, kaip rodo praktika, kurti nesugeba. Todėl valstybės vaidmuo, užuot nuolat mažėjęs, privalės augti. Kai žmonės pamatys, kad valstybė jais rūpinasi, stengiasi jų labui, kovoja su šešėliu, yra teisingumo pusėje, viskas stos į vietas: atsiras ir optimizmas ir pasitikėjimas savimi bei valstybe. Todėl reikalingi konkretūs darbai už Lietuvą Lietuvoje.

Turim gerai išmokti ES šalių klaidas. Ne veltui jos dabar mieliau priima kitų ES šalių darbo jėgą nei vežasi trečiųjų šalių piliečius. Jų atsivežimą (o kartu ir su juo atsirandančias problemas) palikdamos toms ES šalims, kurios per savo kvailumą neteko savo darbo jėgos.

No comments yet... Be the first to leave a reply!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: