Ar įsižiebs Vilties žiburėlis Seimo lange?

Po 2013 Naujų metų sutikimo – esu optimistas ir pasaulio pabaiga netikiu,- koks nors žurnalistas praneš tautai : „dėl emigracijos iš Lietuvos 2012 metais galima iš žemėlapio ištrinti dar vieną miestą ir miestelį‘. Vėliau ekspertai patvirtins, kad migracijos balansas ir toliau yra neigiamas, kaip įprasta pastarąjį dešimtmetį ir Lietuva Europos Sąjungos suvestinėje lentelėje užima sau įprastinę paskutinę vietą.

Ar dar neatsibodo? Ar įmanoma pakeisti nusikalstamą politikų ir vykdomosios valdžios neveiklumą ir imtis realių žingsnių taisant padėtį? Ištisą keturių metų kadenciją A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė klusniai vykdė globalistų programą dalyvauti naujos kokybės pasaulio piliečių atsiradime (mums dar nė netapus nei normaliais Lietuvos, nei Europos piliečiais), todėl Lietuvoje siaučiančiai emigracijai neskyrė absoliučiai jokio dėmesio. Tokio neveikimo rezultatai iškalbingi: per šios Vyriausybės kadenciją Lietuvą paliko (paliks) apie 200 tūkst. piliečių. Priminsiu, jog bendri emigracijos rodikliai nuo nepriklausomybės atstatymo laikų siekia 680 – 700 tūkst. Lietuvos piliečių arba 18 proc. visų gyventojų! Jeigu visos vyriausybės būtų dirbusios taip „našiai“ kaip ši, jau būtume netekę daugiau nei milijono gyventojų. Nesuprantu kodėl, tačiau Prezidentė šioje vietoje buvo akivaizdi Vyriausybės neveiklumo šalininkė, nes savo metiniuose pranešimuose šią temą meistriškai apeidavo. Klausimas ar jos patarėjai analizuodavo padėtį? Matyt, emigracijos tema ir šiame politiniame lygyje, ir Seime, ir Vyriausybėje buvo savotiškas tabu.

Vyriausybė ramino: sugrįš išvykę, nepergyvenkit… Aš manau, tikrąsias šios emigracijos pasekmes mes išvysime ne tada, kai ekonomika atsigaus ir gal, kokių 10-20 proc. išvykusiųjų sugrįš, bet tada, kai Lietuvą ištiks naujas koks nors ekonominis, socialinis ar kultūrinis kolapsas. Tuomet pirmieji sparnus pakels tie, kurie bus sugrįžę, savo pavyzdžiu duodami pradžią naujai, dar didesnei masinės emigracijos bangai. Kuo vadovaudamasis tai tvirtinu? Nagi tos pačios Airijos, kurią A.Kubilius laiko etalonu Lietuvai, pavyzdžiu. Pradžioje privalau priminti: dėl emigracijos airiai prarado savo valstybinę kalbą ir greta jos valstybine kalba buvo paskelbta ir naudojama anglų. Dabar viešoje erdvėje retai išgirsi vietinę kalbą. O istorija moko: taip, kai kas iš airių grįžo į Tėvynę ir atsivežė pinigus (investicijas), bet užgyventą nekilnojamą turtą, daugelis ir šeimas, paliko ten, kur prasigyveno. O prasidėjus ekonominei krizei, tokie asmenys be jokių skrupulų pirmieji nutraukė savo verslą, taip dar labiau apsunkindami savo „buvusios ar naujai atrastos“ Tėvynės ekonominę padėtį, tarsi patys būtų ne airiai, o eiliniai pasipinigautojai svetimoje šalyje. Vis tik optimizmo teikia Vokietijos pavyzdys. Jis moko, kad bendros verslo ir politikų pastangos krizės sąlygomis gali duoti net ir labai teigiamų rezultatų. Štai Vokietija, stambiausia ES ekonomika, šiandieną turi tik 5,6 proc. nedarbą (palyginkit, ES vidurkis 10,3 proc., Ispanija (24,5 proc.), Graikija (21,9 proc.). Kur būtų buvusi Vokietijos ekonomika, jeigu jos darbdaviai pasielgtų kaip airiai arba lietuviai?

Labai pergyvenu, jog tokiu neveiklumu politikai, palikę emigraciją savieigai, savo rankomis įjungė valstybės susinaikinimo mechanizmą, nes sveikam išeiti iš emigracijos užsukto „užburto rato“ šansų lieka tikrai nedaug. Paskaitykit ne tik mūsų, bet ir išeivių spaudą. Greit suvoksit: emigracija padalino šalį į dvi nesutaikomas stovyklas, pasipiktinusių išvykusiais arba šiam žingsniui pritariančių. Kad ir kiek bekalbėtų politikai ar ekonomistai apie migracijos naudą valstybei, iš tikrųjų ji yra laikina: emigrantai uždirbtus pinigus į Tėvynę siųs tol, kol šeimos nariai gyvens atskirai. Jau dabar šeimų susijungimas tapo masiniu reiškiniu ir, deja, tik į vieną pusę – iš Lietuvos. Skaitome ir tai, kad nieko neveikiančius politikus pastaruoju laiku gelbėję reemigrantai, su labai mažom išimtim, savo grįžimą į Lietuvą vadina klaida ir pastarąjį kartą išvyksta jau visam laikui.

Kalbėti apie tai, kad emigracijoje esame pasiekę dugną – neverta. Emigracija gali tęstis iki paskutinio valstybės piliečio. Štai tada ir bus dugnas. Ribą peržengėme tuomet, kai viršijom natūralios migracijos lygį (3 proc.) ir prasidėjo prievartinės emigracijos periodas, besitęsiantis iki dabar. Valdžia nesugebėjo tinkamai sureaguoti į pagreitį įgavusį procesą. Manau, reikėjo suformuluoti aiškią ir politinę, ir ekonominę valstybės poziciją laisvo asmenų judėjimo ir naujai atsirandančių ekonominių galimybių sąlygomis. Gaila, bet šie klausimai nei vyriausybei, nei politikams nerūpėjo. O pasakyti visuomenei buvo galima daug (pavyzdžiui: išvykimas dirbti į kitas ES šalis yra gerai tuomet, kai ten išvyksta tik vienas iš šeimos narių ir laikinai. Kad pritardama ir palaikydama tokius žmonių siekius, valstybė imsis veiksmų, kad išvykusiems asmenims būtų suteiktas laikinai išvykusio asmens statusas (iki 5 m.), numatant tam tikras lengvatas (pvz., garantuojamas nemokamas privalomas sveikatos draudimas, vaikams siūlomi darželiai ir mokyklos, gal garantuojamas net buvusios darbo vietos išsaugojimas (?), sudaromos sąlygos investuoti uždirbtas lėšas Lietuvoje, kad Vyriausybė garantuos bankams, jog laikinai išvykusiems būtų atidėtas kreditų, paimtų būstui įsigyti, grąžinimas, kad Vyriausybė kategoriškai pasisako prieš išvykimą šeimomis ir ypač su vaikais, nes nuo pirmųjų atvykimo į svetimą šalį valandų prasideda integracijos į kitokią erdvę, nei Lietuva, procesas, prarandama tapatybė ir pan.). Tokia arba panaši politikų suformuluota pozicija ir griežtai kontroliuojamas procesas gal būtų įgavęs savotišką realų „lietuviškos svajonės“ pavadinimą. Tai būtų rimtas politinis ir ekonominis planas, leidęs Lietuvai ir jos žmonėms prisitaikyti prie esamų sąlygų ir išnaudoti globalizavimo teikiamas galimybes. Neabejotinai turtėtų ir žmonės, ir valstybė, nekiltų problemų su tapatybe, nebūtų taip aršiai eksploatuojamas antrosios pilietybės įgijimo klausimas ir, aišku, neturėtume tokių viską žudančių emigracijos srautų.

Taigi, eilinį kartą iškyla politinės valios klausimas. Ar ateinančiai valdžiai šis klausimas rūpi? Juk rinkimų debatuose šis klausimas buvo akcentuojamas nuolat. Kaip bus dabar: ar rinkimai įvyko ir galim pamiršti visus duotus pažadus, ar sulauksime ir konkrečių veiksmų? Airijos parlamento lange jau daug metų dieną – naktį dega Vilties žvakutė – ji rodo pasaulyje išblaškytiems airiams kelią namo ir patvirtina tą faktą, kad politikai pagaliau suprato visą airių tautos tragizmą, kurį nulėmė emigracija.

No comments yet... Be the first to leave a reply!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: