Ar ir toliau prievartinę emigraciją slėpsime po ES laisvo asmenų judėjimo kauke?

Mes jau nebesuvokiam, jog normalioje valstybėje normalus piliečių gyvenimas ir jų pirmapradė teisė yra gyventi savo kilmės valstybėje. Čia žmonės gimsta ir sau artimų žmonių aplinkoje auga, bręsta, mokinasi ir vėliau dirba (grąžindami tėvams ir valstybei į juos įdėtas investicijas) – taip karta po kartos stiprindami ir gausindami savo valstybės dvasinį, intelektinį, kultūrinį, ekonominį bei socialinį potencialą. Bet apie tai dabar galime tik pasvajoti. Klausimas: „Ką perduosim ateinančiom kartom?“– vis labiau tampa retoriniu.

Jau ne kartą sakiau: esu prieš Lietuvą, kuri būtų užsitvėrusi nuo pasaulio. Normali emigracija neturi viršyti pasaulinio vidurkio – 3 proc. Tokios apykaitos visiškai pakanka valstybei, kad vanduo baloje nepradėtų pelkėti, t.y., kad šalis normaliai vystytųsi ir aktyvai dalyvautų pasauliniuose procesuose, protingai pasinaudotų globalizavimo proceso teikiamomis galimybėmis. Tuo tarpu vietoje 3 proc. mes pasiekėme beveik 18! Tai tikrai neatsargus bėgimas prieš traukinį, jau turėsiantis valstybei nepataisomų pasekmių! Norėdami bent kiek kontroliuoti padėtį, turime visiems laikams įsisąmoninti migracijos aksiomą: kiek duris pravers emigracija, tokio pat pločio tarpas atvers ir imigracijai. Įsitikinti šios taisyklės, nereikalaujančios įrodymo, teisingumu ilgai netruks: kai, auganti šalies ekonomika pritrūks darbo jėgos, laiko padėčiai pataisyti neturėsime – bus per vėlu. Tereikia šiandien pažiūrėti į Vakarus – matosi, kokių neišsprendžiamų problemų dėl imigrantų integracijos turi žymiai skaitlingesnės ir ekonomiškai galingesnės ES šalys.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog XX a. pabaigoje paskelbus pasaulinės globalizavimo eros pradžią, dabar vykstantys neigiami migracijos procesai visiškai nepalietė didžiųjų valstybių (JK, JAV, Australijos, Vokietijos, Prancūzijos ir t.t.). O gal taip ir buvo sumanyta? Štai 2011 m. Eurostat duomenimis, neigiamą NETO migraciją (kada iš šalies išvyksta žmonių daugiau, nei jų į jas atvyksta) tarp ES šalių turėjo tik šešios valstybės (Lietuva – -23,7; Airija – -7,5; Kipras – -4,1; Latvija – -3,5; Bulgarija – -3,2; Lenkija – -0,1). Kaip matom, šiame sąraše nėra nei vienos didžiosios ES valstybės. O Lietuva tarp atsiliekančių – neginčijamas ilgametis lyderis, kitus nelaimėlius lenkiantis ne vienetais ar dešimtimis procentų, o šimtais, t.y. kartais.

Emigracijos srautai iš Lietuvos yra tokie nesuvokiamai dideli, kad politikai, politologai bei įvairūs ekspertai jaučiasi labai nepatogiai ir bando surasti argumentus, kaip nors galinčius „pateisinti“ esamos migracijos lygį. Vienas iš populiariausių jų pateikiamų argumentų – „ES yra vieninga erdvė, kurioje galioja laisvas asmenų judėjimas, todėl emigracija iš Lietuvos į kitas ES šalis yra vidinė, o ne išorinė migracija“.
Pabandysiu pateikti savo argumentus, įrodančius, kad tokie tvirtinimai negali būti teisingi. Visų pirma, prisiminkime, kad Centrinės ir Rytų Europos šalis priėmus į ES, senosios ES narės nustatė naujokėms pereinamuosius periodus. Tuo veiksmu labai aiškiai buvo parodyta, kad sava darbo rinka yra ginama nuo svetimų ir ne tik nuo trečiųjų šalių piliečių. Antra, šiame procese (imigracija į senąsias ES nares) dalyvauja ne tik naujųjų ES šalių piliečiai, bet ir kiti pasaulio „skurdžiai“ – Afrikos, Azijos bei Pietų Amerikos valstybių piliečiai. Jie dirba tokius pat žemos kvalifikacijos darbus, uždirba tokius pat žemus atlyginimus, nors ir nesinaudoja laisvo asmenų judėjimo teise. Trečia, jeigu dabartinę migraciją galima būtų vadinti ES „vidine“, tuomet iš jos politinių viršūnių neatsirastų iniciatyvų Lietuvai ir kitoms mažiau įtakingoms ES narėms sumažinti dabartinį europarlamentarų skaičių. Juk pats rimčiausias ES viršūnių argumentas yra: „Lietuvoje sumažėjo gyventojų skaičius, todėl turi mažėti ir ES atstovaujančių šalį deputatų skaičius“. Ar gali būti teikiami tokie argumentai, esant vidinei migracijai? Ketvirta, laisvas asmenų judėjimas yra nesuderinamas su pilietybės keitimu ar reikalavimu įgyti antrą pilietybę. O juk tai ir yra būdinga mūsų emigrantams. Nekreipiama dėmesio į tai, kad kol kas, tiesa, formaliai, visi ES šalių piliečiai taip turi ir antrą – ES pilietybę. Ir , pagaliau, penkta, laisvas asmenų judėjimas (išskyrus nedideles išimtis, pvz. šeimos sukūrimas ir pan.)savo esme nesiejamas su nuolatiniu gyvenamosios vietos pakeitimu. Anksčiau ar vėliau, pasibaigus gyvenamosios vietos keitimo akstinui (mokslas, darbas, komandiruotė ir pan.), grįžtama į savo kilmės šalį. ES priimami teisės aktai – direktyvos (paprastai vėliau perkeltos į ES šalių Užsieniečių teisinės padėties įstatymus), reguliuoja ES piliečių teises kitose ES valstybėse. Ir jų atvykimas į kitas ES šalis visuomet yra siejamas su kuria nors konkrečia veikla.

Taigi, šioje vietoje bandymas vykstančią emigraciją mėginti pridengti ES laisvo asmenų judėjimo korta yra nevykęs. Manau, jog esamo emigracijos lygio paaiškinimas (bet ne pateisinimas!), yra daug paprastesnis. Tai, kas vyksta Lietuvoje ir aplink ją, turi konkretų pavadinimą – ekonominė migracija. Ji apibūdinama kaip išvykimas iš savo šalies į užsienio šalį, siekiant geresnės gyvenimo kokybės, didesnio darbo užmokesčio, geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų ar dėl kitokių ekonominių priežasčių.
Bendrąja prasme migracija (taip pat ir ekonominė) – tai žmonių kėlimasis gyventi iš vienos vietos į kitą. Jau dabar savo kailiu jaučiam, kad ji daro didžiulį poveikį žmonių pasiskirstymui (tuštėja kaimai ir miesteliai), skaičiui (neturime 3 mln. gyventojų) ir jų sudėčiai (šalis greitai senėja, prarandame intelektualinį potencialą ir jaunimą) šalyje. Ieškant tiesos ir atsakymų ką daryti, į šiuose procesus būtina gilintis toliau. Todėl kitas žingsnis – išsiaiškinti, kokią migracijos formą yra įgavęs šis procesas Lietuvoje? Migracijos forma apibūdina ir išryškina vykstančio proceso tipą, t.y. nustato ar emigracija yra laisvanoriška, ar prievartinė. Kaip galima būtų šias migracijos formas atskirti?

Manau, jog atsakymą į šį klausimą galime surasti kiekvienos politinės jėgos, apibrėžtu metu savo rankose laikiusios valstybės vairą, vykdytoje politikoje. Jeigu vyriausybė, net ir matydama augančius emigracijos srautus, tarsi to nemato, tyli ir nesiima jokių priemonių padėčiai stabilizuoti ar taisyti – akivaizdžiai turime prievartinės emigracijos formą. Šiuo atveju piliečiai yra palikti patys sau, nes valdžia jais nesirūpina. Dar daugiau – stengiasi žmones „išstumti“ iš gimtųjų vietų – juk tuomet valdantiesiems mažiau problemų. Tokią emigraciją galima prilyginti karo ar stichinės nelaimės atvejams, kai iš veiksmų zonos gyventojai priversti pasitraukti svetimos valios įtakoje. Ir visiškai kitokią situaciją turime tuo atveju, kai politikai imasi priemonių padėčiai šalyje stabilizuoti. Tuomet, politikams nubrėžus problemų sprendimo šalyje gaires ir jiems vadovaujant, yra suteikiamas šansas šalies piliečiams patiems įsijungti į bendrus darbus ir taip dalyvauti bei įtakoti savo, šeimos bei valstybės gyvenimą. Kada turėjome tokią galimybę?

Kaip, pavyzdžiui, vertinti buvusios A. Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės veiklos kadenciją 2009 – 2012 metais? Tuomet susidarė įspūdis, kad Lietuva – tarsi Kinija, turinti didžiulį gyventojų perteklių. (Nors ji pati to ir nesako. Beje, jeigu Lietuvos emigracijos rodiklius perkeltume į dabartinę Kiniją, emigracija nuo 1990m. ten siektų net 240 mln. žmonių! Ko gero, tai būtų per daug net ir jai). Buvusios Vyriausybės politikos prioritetas akivaizdžiai buvo orientuotas į verslą ir jo interesus, todėl dėmesio piliečiams, išskyrus kaltinimus neverslumu ir tingėjimu dirbti, to meto valstybėje taip ir nebuvo skirta. Tokią išvadą leidžia padaryti buvusios Vyriausybės veiksmai, tiksliau – jų visiškas nebuvimas ir kraupi tyla vykstančios masinės emigracijos fone. Tik trečiaisiais Vyriausybės veiklos metais viešai teko išgirsti buvusios Vyriausybės kanclerio pavaduotojo G.Kazlausko žodžius: „Į emigraciją siūlome žvelgti ne kaip į grėsmę, o kaip į galimybę…“ Šią tezę ne vien aš supratau kaip tiesioginį skatinimą krautis lagaminus. Todėl to meto emigraciją, pasiekusią rekordinį piką per naująją 22 metų Lietuvos istoriją, vienareikšmiškai reikia laikyti prievartiniu procesu. Jo metu Lietuva „išsiuntė“ iš šalies virš 200 000 savo piliečių. Ir ekonominė krizė čia niekuo dėta. Tiesiog toks buvo politikų požiūris į savo tautiečius.

Nereikia pamiršti, kad ir atėjus naujai Vyriausybei prievartinis emigracijos etapas tęsiasi toliau. Ar dabartinės Vyriausybės veikla sudarys galimybę įvykti virsmui: iš pradžių prievartinės emigracijos tipą pakeisti laisvanoriška? Ir kad laisvanoriška emigracija vėliau įgautų stabilią ilgalaikio emigracijos srautų mažėjimo tendenciją, kol pagaliau, susitrauktų iki pasaulinio vidurkio? Tokiam tikslui pasiekti reikalinga aiški politinė valia ir gairės, sugebėsiančios sudominti ir mobilizuoti tokiam iššūkiui Lietuvoje likusius tautiečius ir „sugundyti“ bent dalį išvykusiųjų – sugrįžti ir kartu dalyvauti tikrai neeilinio masto projekte. Ar taip įvyks – pamatysime netrukus. Šimtadienis valdžioje, t.y. nekritikuojamo darbo periodas, eina į pabaigą. O kol kas emigracijos tema sprendimų negirdėti ir veiksmų nematyti. Ir tai net prielaidų atsirasti optimizmui nesudaro.

No comments yet... Be the first to leave a reply!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: