Emigracija: kodėl tikrasis piliečių viešasis interesas vis rečiau tampa politikų veiklos ar net svarstymo tema?

Į ką panaši darosi mūsų tauta? Kai kas sako, kad jau trečią dešimtmetį klaidžiojame tarsi žydai dykumoje, ieškodami savo vietos pasaulyje. Manau, per stipriai pasakyta. Nesame žydai, nes neturime savo Mozės – tarpininko, bendraujančio su Aukščiausiuoju. Mes vis labiau sugyvename vadovaudamiesi bandos dėsniu. Netekę Justino Marcinkevičiaus likome lyg tauta be autoriteto, be aiškaus dvasinio vedlio. Dabar mes – beveik trys milijonai aršių krepšinio specialistų ir trenerių. Beveik trys milijonai politikų pamirštų, gyvenimo užguitų, piktų kritikų, gebančių po neargumentuotų strėlių kruša palaidoti ne tik kokią nors idėją, kad ir kokia gera ji bebūtų, bet ir patį jos siūlytoją. Deja, tai veda ne kuriamojo prado link, o savęs, tautos ir valstybės savigriovą.

Paskutinę sausio dieną portale Delfi.lt paskelbtas kandus ir, deja, niekur nevedantis Romo Sadausko-Kvietkevičiaus straipsnis „Emigracijos srauto nacionaliniais susitarimais neužtvenksi“. Tai autoriaus reakcija į „Nepartinio demokratinio judėjimo“ organizuotus Mokslų akademijoje viešuosius debatus „Kaip sustabdyti masinę emigraciją“. Iš pradžių nesupratau, iš kur straipsnyje tiek pykčio ir nepamatuotos kritikos? Paskui viskas atsistojo į savo vietas: autorius save vadina „keistu panku, o gal metalistu, redaktoriumi, pagarsėjusiu blogeriu, visišku dešiniuoju liberalu“. Prisipažįsta: „kai tik žmogus turi pinigų, tai ir negali pakęsti kovos už žmonių gerovę kažkodėl“. Manau, būtų viskas daug aiškiau ir paprasčiau, jeigu prie autoriaus pavardės atsirastų nedidukas prierašas: dešinysis liberalas. Autorius rašo: “Ir nors naujausi statistiniai duomenys jau pradeda rodyti priešingas tendencijas – išvažiuojančiųjų srautas mažėja ir vis daugiau emigrantų grįžta namo – tautos gelbėtojais pasijutusių visuomenininkų būrelis vis dar triūbija apie pavojų „kuriamųjų galių bei lietuvių kultūros išsaugojimui“.

Nekalbėsiu apie emigracijos mastą nuo 1990 m., apie tai, kad šešis su viršum karto viršijame pasaulinį migracijos vidurkį, neįtikinėsiu apie kasmetines, t.y. ilgalaikes emigracijos tendencijas ir pan. O R. Sadauskui-Kvietkevičiui pakanka ir vienerių metų reemigrantų skaičiaus, kad padarytų neginčijamas išvadas. Juk kiekvienam aišku, kad po pakilimo privalo ateiti atoslūgis. Tik kyla klausimas: kokio lygio? Bet nesiginčysiu… Tiesiog priminsiu 2012 m. liepos mėnesį RAIT atliktos apklausos rezultatus: “Tyrimai rodo, kad 2013 m. emigracijos srautai iš Lietuvos ir toliau nemažės: emigruoti planuoja 33 proc. apklaustųjų ir 13 proc. visų 15 – 74 m. Lietuvos gyventojų. Lietuva praranda jaunus ir darbingo amžiaus žmones. Jaunesnių nei 35 m. emigrantų dalis pastaruosius kelerius metus viršija 65 proc.“ Tai gal „triūbijimui“ vis dėlto yra pagrindo?

Autoriaus filosofiją paaiškina ir Delfi.lt išryškintas neva argumentas: “Kol už tą patį nekvalifikuotą darbą senosiose ES narėse galima gauti mažiausiai 10 kartų didesnę algą, joks Nacionalinis susitarimas neįtikins treninguotų jaunuolių iš mažų miestelių ir bažnytkaimių atsisakyti galimybės jau šiandien pradėti gyventi geriau už savo tėvus.“ O juk tai, kaip suprantu, „susivyniodami meškeres“ jau darome 23 metus iš eilės. Tai gal pakaks?

Teatleidžia man ponas Romas, bet pacituosiu rašytoją Joną Mikelinską, Lietuvos nacionalinės premijos laureatą: “Tai, kas vyksta Lietuvoje, pavadinčiau nevaldoma emigracija – tai yra tautos savižudybė. Talentingiausi, geriausi žmonės, kurie galėtų kurti save ir valstybę, tiesiog emigruoja, nes ten užtenka tik prisitaikyti, nebūtina kurti. Tokie žmonės lengvai prisitaiko prie svetimos kalbos, papročių ir kitų bendravimo formų. Lietuvoje siautėja oligarchai, o žmonės pasiilgsta elementaraus teisingumo. Nesant teisingumo, nebesukuriamos normalios gyvenimo sąlygos. Kol visuomenė nesugebės kontroliuoti valdžios, vargu ar galima tikėtis geresnio gyvenimo“. Štai ir tikra antiemigracinė strategija ar programa – kaip pavadinsi, taip nesugadinsi. Suprantu ir kodėl pikto straipsnio autoriui geriau, kad treninguoti vaikinukai turtina kitą, o ne savo šalį: juk vergas visada geriau negu pilietis?

Niekada nedrįsčiau, kaip jau minėtas autorius, rašyti straipsnio apie renginį, kuriame nebuvau. Kad R. Sadauskas – Kvietkevičius diskusijoje Mokslų akademijoje nedalyvavo, įrodo straipsnyje išvardintos nedalyvavusių asmenų pavardės, neišklausyti pasisakymai ir pasiūlymai. Visiškai suprantu ir palaikau mūsų akademinės visuomenės rūpestį ir pasiryžimą dirbti migracijos klausimais. Jau baigia įpusėti antras dešimtmetis, kai pats užsiimu šiais reikalais. Akivaizdu, kad dėl emigracijos klausimų politinės partijos niekada nesutars. Emigracija dešiniesiems – ne problema (straipsnio autoriui R.Sadkauskui-Kvietkevičiui – taip pat). Tą gali patvirtinti ir 200 tūkst. Lietuvos gyventojų, kurie per A.Kubiliaus vadovavimo Vyriausybei periodą emigravo iš Lietuvos. Politinės valios stoka visuomet buvo silpniausia mūsų politikų darbo sritis. Esu įsitikinęs: emigracija ir jos keliamų problemų sprendimas – prie valstybės vairo esančių politinių jėgų rūpestis. Jeigu imamasi priemonių šia linkme, emigracija niekada netaps prievartiniu aktu žmogaus atžvilgiu, kaip yra dabar. Didelė dalis akademinės, kultūrinės visuomenės valdantiesiems pasirengusi padėti. Taigi, signalas pasiųstas. Kaip sakoma, kamuolys dabar Vyriausybės pusėje.

Keisti dalykai dedasi su mūsų masinės informacijos priemonėm. Norime to ar ne, bet jos aiškiai seklėja ir prastėja, nesugebėdamos užtikrinti ar patenkinti visuomenės lūkesčių. Argi žurnalistai nemato, argi nejaučia, kad laidose dalyvaujantys vienos politinės pakraipos pašnekovai jas paverčia sovietinio raugo pritvinkusiais produktais, elementariomis smegenų plovyklomis. Žmonėms, kad atsirinktų, reikia skirtingų politinių nuomonių ir išvadų. Bergždžios tampa ir geros laidos. Neabejotinai viena geriausių Lietuvos žurnalisčių Rita Miliūtė keistai atrodė savo vedamoje laidoje „Teisė žinoti“, kai laidos dalyviai drauge „sutarė“, kad dabartinė emigracija yra vos ne gėris ir pavojaus nekelia. Laidos metu galvojau: kiek jaunų moterų būtų likę Lietuvoje ir sėkmingai spręstų demografines šalies problemas, jeigu vienas šios laidos dalyvių būtų mokėjęs savo darbuotojoms kasininkėms bent kiek padoresnius atlyginimus. Jam asmeniškai, ko gero, tokia emigracija, kaip jo buvusiom darbuotojom, tikrai negresia, bet štai verslui Lietuvoje grėsmė kyla, nes vartotojų (pirkėjų) vis mažėja.

Apibendrindamas paskutinės sausio dekados įvykius emigracijos tema, norėčiau jums pristatyti, ko gero, rimčiausią pasaulio politiką, suprantantį migracijos klausimus ir per dvasinę, ir per ekonominę šio reiškinio prizmę. Tai Popiežius, aiškiai suformulavęs Bažnyčios požiūrį į migraciją. Pasaulinei migrantų dienai skirtoje žinioje (sausio antroji dekada), emigraciją jis prilygino Kryžiaus keliui. Popiežius patvirtino žmogaus teisę neemigruoti, tai yra turėti sąlygas likti savo gimtinėje. Ši pirmapradė teisė tampa reali tik tada, kai nuolatos kovojama su emigraciją skatinančiais faktoriais. Tai Popiežiaus Benedikto XVI žodžiai. O ką darė(-o) mūsų valdantieji? Nevalingai kyla klausimas: ko politikai, ypač dešinieji ir valdantieji, vaikšto į Bažnyčią?

No comments yet... Be the first to leave a reply!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: