Ko apie emigraciją nepasakė Swedbank ekonomistas N.Mačiulis?

Viešoje erdvėje ryškėja viena keista tendencija: tarpusavyje kalbasi tie, kas apie migraciją, atvirai šnekant, nelabai supranta, todėl migracijos klausimai – jiems jokia problema. Aišku, ir viešoje erdvėje masinės informacijos priemonėse demokratija nekvepia, nes panašūs straipsniai yra vienpusiški – migracija grėsmės nekelia, Lietuvoje viskas OK. Kuo norima įtikinti visuomenę?

Į panašias publikacijas, žinodamas jų „vertę“, nekreipiau dėmesio. Tačiau gegužės 16 d. svarbiausiuose Lietuvos tinklapiuose paskelbta informacija, kuriai pretekstą davė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, kalbėdamas migracijos tema, nereaguoti negalėjau. „Emigracijos burbulas sprogo“, „Emigracijos problema nebevadina“ – klykte klykia antraštės. Pagalvojau: ar mes šioje šalelėje jau visi galvą pametėm, taip lengvabūdiškai atsirinkdami sau palankius faktus ir taip neatsakingai pasidalindami savo „atradimais“ su kitais? Apie skaitytojų nuomonę, kam įdomu, pasiskaitykite šių straipsnių komentaruose.
Apibendrinti ir daryti išvadas iš tų skaičių, kaip tą daro N.Mačiulis, yra nekorektiška. Tai tas pats, kas virti kavą iš jau kartą virtos kavos tirščių, pridedant kavos pakaitalo „Inka“. Visuomenė buvo „pagirdyta“ intelektualiniu erzacu ir tiek, o problemos, deja, liko.

Nutylima tai, kad iš 2012 metais atvykusių į Lietuvą 20 su viršum tūkst. žmonių – ne visi yra Lietuvos piliečiai (arba reemigrantai). Į šį skaičių yra įskaičiuoti ir trečiųjų šalių piliečiai, atvykę į mūsų šalį laikinai gyventi, dirbti ar mokytis. Taigi, tiesos dėlei turim atimti užsieniečius.
Antra, „grynoji emigracija… jau artėja link žemiausio lygio nuo 2003m. Jei pastaroji emigracijos tendencija tęsis ir šiemet, jau šiemet emigracija bus žemiausiame lygyje per 10 metų ir sieks apie 15 tūkst. per metus… Tai rodo, kad šiuo metu emigracija nėra didžiausia Lietuvos problema, o apie ją diskutuojama daugiau iš inercijos“ – tvirtina ekonomistas.

Na, nežinau kaip jums, bet man, tai tiesiog „geneali“ išvada. Nemanau, kad galima šnekėti apie kokią nors tendenciją ir daryti išvadas po vienerių metų ir dar pridėti vienerių metų norų porciją. Jeigu viskas šioje srityje būtų taip paprasta, kaip mano ponas Nerijus, tikrai galėtų pretenduoti ir į Nobelio premiją.
O štai 23 metų emigracijos rodikliai rodo, kad mažiausi emigracijos skaičiai buvo 2002 (21 586 emigravusieji). Tačiau pagal šiuos skaičius taip pat negalima daryti išvadų. Ir štai kodėl. Realią situaciją atspindi ne natūriniai skaičiai, o migracijos indeksas.

2003 m. imigracija sudarė 4 728 žmones, emigracija – 33 732. Migracijos balansas – 29 004. Tūkstančiui gyventojų teko 1,4 imigranto ir 3.2 emigranto, migracijos indeksas sudarė -1,8. 2012 m, imigracija sudarė 21 400, emigracija 43 000. Migracijos balansas -21 600. Tūkstančiui gyventojų teko 7,1 imigranto ir 14,3 emigranto, migracijos indeksas sudaro -7,2.

Taigi, realią migracijos padėtį Lietuvoje atspindintis migracijos indeksas 2003 buvo -1,8, o 2012 -7,2. Tai kur čia tas gerėjimas? Padėtis 2012 yra net 4 kart blogesnė nei 2003. 2012 metų migracijos indeksas pagal savo dydį (blogumo prasme), yra trečias eilėje: 2010 – -24,1; 2011 – -12,08; 2012 – -7,2; Per visus kitus metus nuo 1990, jis kito nuo -0,6 (2002) iki -6,7 (1994). Kaip matyti, visi šie metai – buvusios vyriausybės kadencijos, kuri migraciją buvo palikusi savieigai. Šioje vietoje, kaip sako p. Nerijus, tendencijos ir patvirtina rezultatą.

Štai Eurostat agentūra prognozuoja, kad 2060 m. Lietuvoje gyvens 2,5 mln. žmonių. Kiek reali ši prognozė? Deja, elementarūs aritmetiniai skaičiavimai rodo dar niūresnę situaciją. Tam, kad išsipildytų Eurostato prognozė nuo 1990 metų iš Lietuvos kasmet turėjo emigruoti po 16 714 žmonių. O Lietuva turi faktinį metinį emigracijos vidurkį nuo 1990 metų po 37 916 žmonių kasmet! Tai kiek mūsų bus 2060? Kiek laiko prireiks, kad pasiektume Eurostato prognozių lygį, nes reikia, kad Eurostato prognozės dydis tolygiai pasidalintų (po16 – 17 tūkst.) nuo 1990 metų? Tai tikrai bus ne vienerių metų tendencija, gal dešimtmečio ar dar ilgesnė.

Nebūčiau toks įsitikinęs ir dėl tokio, kaip sako p.Nerijus, imigracijos augimo. Vien todėl, kad dauguma trečiųjų šalių piliečių pratęsė leidimus laikinai gyventi, o naujai atvyko tik nedidelė jų dalis, kad savų tautiečių daug be darbo sėdi ir todėl, kad Lietuva yra visiškai neatlikusi savo namų darbų – užsieniečių integracijos klausimais esame tik švarus popieriaus lapas: nei specialistų, nei patirties, nei pinigų, nei politinės valios spręsti šiuos klausimus. Nei per vieną dieną, nei per metus integracijai nepasiruoši. Jeigu elgsimės „kaip iki šiol“ – gausim prancūziškų, angliškų, itališkų ar olandiškų pamokų. Tik jau ne iš laikraščių, kaip dabar , o iš įvykių savose gatvėse.

Deja, migracijos klausimais Lietuva primena girtuoklį medžiotoją, kuris į medžioklę eina nevalytu šautuvu, su kambarinėm šlepetėm, nepalakintu šunimi ir didžiausia bėda, kad ne į girią, o į parką, kuriame žvėrių nėra. Išvada viena: kaip neadekvačiai medžiojam, taip ir migracijos klausimus sprendžiam, teisingiau – ignoruojam.
Visus kitus, tik jau ekonominius p.N Mačiulio „argumentus“, kad emigruoti nebeapsimoka, nes „mažėja atotrūkis tarp Lietuvos ir kitose ES šalyse mokamo darbo užmokesčio“, tą pačią dieną visiškai paneigia profesoriaus B.Gruževskio paviešinta informacija apie tikruosius Lietuvos ekonominius „pasiekimus“.

Tikrai gerbčiau bankus, jeigu jų ekspertai, dažnai besireiškiantys viešumoje, krizės pradžioje būtų pareiškę: “kol vyks krizė mūsų bankai stabdys gyventojų kreditų, paimtų gyvenamųjų patalpų statybai, grąžinimą“. Manau, šiandien Lietuvoje turėtume bent 50 000 mažiau emigrantų. Štai tokių bankų tarnautojų, bankininkų ir bankų reikėtų Lietuvai. Net ir dabar bankai galėtų atlikti valstybei naudingus darbus: pavyzdžiui, atlikti skaičiavimus, kiek valstybei pinigine išraiška kainuoja parengti gyvenimui vieną žmogų? Tuomet bent žinotume tikrąją savo praradimų kainą finansine išraiška ir kiltų klausimų, kodėl nemokamai kredituojame žymiai turtingesnes šalis? Gal tuomet valstybei (politikams) kiltų noras susigrąžinti iššvaistytus kreditus, nes tai būtų žymiai pigiau, nei įsivežti trečiųjų šalių piliečius ir dar skolintis tarptautinėse rinkose?

Esu prieš Lietuvos užsisklendimą nuo pasaulio. 3 procentų migracija – tai pasaulio migracijos vidurkis, riba kurios nereikėtų peržengti. Į tokios migracijos upės krantus ir turi sugrįžti Lietuva (dabar 17-18 proc.). Ir tai būtų pakankamai dideli skaičiai – beveik 100 000 mūsų tautiečių nuo 1990 metų. Ir idealu būtų, kad laikinai išvykusių, be šeimų ir ypač vaikų. Atgal grįžtų patirtis, uždirbti pinigai, intelektualinis potencialas, augtų ir tautos, ir šalies gerovė. Tai reikštų ne tik emigravusiųjų sugrįžimą į Lietuvą (tegul ir ne visų), bet ir protingą globalizavimo teikiamų galimybių bei potencialo panaudojimą – ne ištirpimui pasaulyje, o atvirkščiai – savo šalies ir tautos stiprinimui. O dabar… retorinis klausimas: kur buvo (yra, bus) mūsų išrinktieji, kai Dievas žmonėms protą dalino (dalina, dalins)?

No comments yet... Be the first to leave a reply!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: